Inžinierius, dailininkas. Gimė 1909 m. gruodžio 1 d. Kaune, mirė 1990 m. JAV.

1931 m. baigė Kauno aukštesniosios technikos mokyklą, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Dirbo inžinieriumi, suprojektavo Aleksoto tilto Kaune statybines konstrukcijas.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į San Paulą (Brazilija), nuo 1958 m. gyveno JAV.

Parašė knygas „Nivelyrai“, „Betono darbai“ (abi 1934), „Moterys ir cheminis karas“ (1936), „Grybai namų gadintojai“ (1941). 1957 m. San Paule surengė lietuvių architektūros parodą, išleido knygą „Arquitetura Lituana“ (1957). Emigracijoje rašė straipsnius apie dailę (apie Miko Šileikio, Giedrės Žimbakienės, Jono Rimšos kūrybą).

Daile susidomėjo dar Lietuvoje, eksperimentavo su netradicinėmis tapybos technikomis, 1936 m.  pradėjo dirbti su „degintinės tapybos“ technika, JAV sukūrė „liepsnos tapybos“ techniką (spalva gaunama liepsnai veikiant chemikalais padengtą paviršių; „Vilniaus panorama“, 1971). Išrado „šviesos iš šviesos“ technologiją (piešiama silpnomis rūgštimis ant neeksponuotų skaidrių emulsijos, užfiksuojama, vaizdas gaunamas projektuojant ekrane ar atspausdinus; „Šėtonas“, 1975). Taip pat kūrė grafikos srityje. Po Antrojo pasaulinio karo dalyvavo parodose Vokietijoje, vėliau San Paule lietuvių meno (1952, 1955), JAV – Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos parodose. Surengė asmenines parodas Čikagoje (1961, 1974, 1975), Klivlande (1981), Floridoje, St Petersburg Beach (1981).

Lietuvių išeivija.