Lenkų kunigas, istorikas, hagiografas, diplomatas. 1428–1431 m. studijavo Krokuvos universitete. 1436 m. paskirtas Krokuvos kanauninku; 1440 m. įšventintas kunigu. 1435–1478 m. dalyvavo diplomatinėse misijose bei derybose su Roma, Vokiečių ordinu, Čekija, Vengrija. Nuo 1467 m. Kazimiero Jogailaičio sūnų auklėtojas. 1479 m. karaliaus nominuotas Lvovo arkivyskupu, tačiau mirė nesulaukęs popiežiaus patvirtinimo. Svarbiausias veikalas – Lenkijos kronika (istorija) iki 1480 m. „Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos“ (Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae 1455–1480, pradėta leisti 1615; visas leid. 1873–1878). Joje  Długoszas gausiai panaudojo daugelį istorinių šaltinių (lenkų kronikas, lietuvių, Rusios, čekų, vengrų, kryžiuočių ir kt. metraščius bei kronikas), amžininkų liudijimų. Nors yra chronologijos, genealogijos, toponimikos ir kt. netikslumų, politinių aktualijų sukeltų nuostatų, šis veikalas – vienas svarbiausių ir nuosekliausių Lietuvos istorijos šaltinių. Długoszas vienas pirmųjų išdėstė romėniškąją lietuvių kilmės teoriją, smulkiai aprašė Vytauto ir Jogailos nesutarimus, Lietuvos krikštą, Žalgirio mūšį. Kronika padarė poveikį daugeliui Vidurio Rytų Europos viduramžių istoriografų.

Długoszas taip pat sukaupė vertingų (dažnai nepasiekusių mūsų laikų) dokumentų nuorašų rinkinius, parengė šventųjų, vyskupų, arkivyskupų, kardinolų ir kt. bažnyčios veikėjų gyvenimų aprašymų.