Italų rašytojas, 1934 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Gimė 1867 m. liepos 28 d. Agrigento (Sicilija), kur ir augo, mirė 1936 m. gruodžio 10 d. Romoje (Italija). Jo tėvas buvo komersantas, kovojęs Garibaldžio kariuomenėje už Italijos išsivadavimą. Pirandèlas studijavo Palermo ir Romos universitetuose. 1891 m. Bonos universitete apgynė disertaciją iš italų dialektologijos.  Debiutavo klasicistinio pobūdžio eilėraščių rinkiniu „Džiaugsmingas skausmas“, it. Mal giocondo (1889), nors pripažinimą pelnė proza ir dramomis. 1895 m. parašė pirmąjį romaną „Eilė“, 1901 m. – „Atstumtoji“.

Bendradarbiavo lit. spaudoje. Neretai rašydavo apie visuomenę ir meną apėmusią krizę, žmonių susvetimėjimą ir apsiemtinėjimą, kaukes, vidaus psaulio ir aplinkos prieštarą, reikšdavo nusivylimą istorija. Teigė, kad žmogaus tapatybė iliuzinė ir reliatyvi, kūryboje taip pat kūrė įsivaizduojamą, iliuzinį pasaulį, svarstė tikrovės ir fikcijos, gyvenimo ir meno santykį.

1897–1922 m. Pedagoginiame institute Romoje dėstė stilistiką ir it. literatūrą. 1925 m. Romoje įkūrė teatrą „Teatro d'arte“ ir iki 1928 m. jam vadovavo. Gastroliavo Europoje ir Amerikoje, pelnė šlovę. Susidomėjo verizmu.

Parašė apie 200 novelių. Jose susipynę kasdienybės patetika, komiškumas ir tragizmas. Kai kurias noveles pritaikė teatrui. Parašė apie 50 pjesių. Pirandelas, atsisakydamas tradicinės dramos formos, buvo novatoriškas dramaturgas. Jis panaikino scenos ir salės erdvių atribojimą. Jo pjesės dažnai tapdavo pretekstu apmąstyti teatro struktūrą ir jo ryšį su fikcija (teatro teatre principas). Tai ryšku 3 d-mečio pradžioje pastatytose pjesėse: „Šeši personažai ieško autoriaus“ (1921, liet. 1973), „Henrikas IV“ (1922, liet. 1986), „Kiekvienas savaip“ (1923), „Šįvakar mes improvizuojame“ (1930) ir kita.

Gyvenimo pabaigoje nusivylė fašistinės Italijos realijomis, pjesėse linkstama į simbolizmą (vad. mitų teatro trilogija).

Pirandèlo kūryba padarė didelę įtaką XX a. literatūrai, teatrui ir kinui. Pagal jo kūrinius sukurta kino filmų.