Kultūros veikėjas, teisininkas, rašytojas, pirmojo Lietuvoje muziejaus įkūrėjas. Gimė1765 m. Lėlaičiuose, Mažeikių rajone.

Mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bardžiuose (dabar Bijotai), Šilalės rajone.

Apie 1773–1780 m. mokėsi Kražių mokykloje, paskui pasirinko teisininko kelią. Vėliau mokėsi Raseinių palestroje, 1786 m. tapo advokatu. 1787–1821 m. dirbo Raseinių žemės ir pilies teismuose (advokatu, teismo regentu, ežių teismo sekretoriumi, žemės teismo raštininku). Nuo 1790m. gyveno Bardžiuose, valdė apie 500 ha žemės, turėjo 40 baudžiauninkų. Užsiėmė plačia kultūrine veikla. Domėjosi Lietuvos istorija, kultūra, lietuvių kalba, kūrė poeziją. Bendravo su to laikmečio kultūros veikėjais, rašytojais. Rinko senienas: archeologinius radinius, ginklus, knygas, pinigus.

1812 m. ąžuolo drevėje įkūrė pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų – Baublį.

Garsiausias D. Poškos kūrinys – poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ (1886).

Svarbiausi istoriografiniai veikalai (rašė lenkų kalba): „Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“ (1829), „Apie senovines pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėse“ (parašė apie 1823).

Nuo 1825 m. rengė lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną. Žodynas nebaigtas, neišspausdintas (liko rankraštyje).

1934 m. išleista M. Brenšteino monografija „Dionizas Poška“ (lenkų kalba), 1959 m. išleisti D. Poškos raštai ir V. Laurynaičio knyga „Dionizas Poška“, 1994 m. – V. Vanago monografija „Dionizas Poška“.