Vertėjas, leidėjas, knygnešys. Gimė 1820 m. rugpjūčio 23 d. Šiauliuose, mirė 1889 m. rugsėjo 27 d. Sudarge (Šakių r.).

Mokėsi Kolainių vienuolyno mokykloje, lavinosi savarankiškai. Tarnavo teismuose Sankt Peterburge ir policijoje Petrozavodske. Prieš 1863 m. grįžo į Lietuvą, buvo policijos nuovados viršininkas, vėliau antstolis Raseinių apskrityje. Atsisakęs tarnybos, ėmėsi rengti, leisti ir platinti lietuviškas knygas, propagavo M. Valančiaus švietimo idėjas. Gyveno Tytuvėnuose. Po žmonos mirties pardavęs paveldėtą Senliolių dvarą netoli Kelmės, organizavo labdarą. 1887 m. leido ir finansavo žurnalą „Šviesa“, įsteigė fondą „Knyginis amžinas bankas lietuviškos rašliavos“ (literatūros), kurio tikslas buvo lietuviškų knygų leidyba, kuris veikė 1887–1889 m. Bendradarbiavo su knygnešiu kunigu M. Sederevičiumi, 1889 m. persikėlė pas jį į Sudargą.

Iš lenkų k. išvertė ir sukompiliavo religinių, didaktinių raštų, hagiografinių pasakojimų. Vienas ir su pagalbininkais parengė ir 1879–1889 m. išleido daugiau kaip 20 knygų, dauguma jų iki 1904 m. buvo kartojamos, kai kurios po keliolika ir keliasdešimt kartų. Spaudos draudimo metais jo knygos buvo skaitomos paprastų žmonių, prisidėjo prie jų religinio bei etinio ugdymo.

Leidiniai: „Aukso altorius, arba Šaltinis dangiškų skarbų“ (1879), „Šaltinis dieviškos loskos“ (1883), „Raktas ing dangų“ (1883), „Pekla su giesmėmis“ (1884), „Žinia apie gydymą ligų kūno ir dūšios“ (1885–1886), „Gyvenimai šventųjų Dievo“ (1887), „Vartai dangaus, arba Rymo katalikiškas mokslas“ (1887).