Kunigas, religinių raštų leidėjas, vertėjas, knygnešys (vadintas Knygnešių tėvu), lietuviškos spaudos platinimo organizatorius. Gimė 1829 m. lapkričio 9 d. Lukšiuose (Šakių r.), mirė 1907 m. kovo 7 d. Sudarge (Šakių r.).

Augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje (ūkio valdomos žemės dydis siekė apie 63 ha). Tėvas vaikystėje Martyną mokė lietuviško rašto pagrindų. Baigęs Lukšių kunigo Antano Tatarės įsteigtą parapinę mokyklą, toliau mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje, kurią baigus pradėjo globoti pusbrolis kunigas Antanas Martynaitis (Marcinskis), tuo metu dirbęs Varšuvos vyskupijoje. Pusbrolio Varšuvoje padedamas, dar šiek tiek pasimokęs, 1855 m. įstojo į Varšuvos kunigų seminariją. Po keleto metų persikėlė į Seinų kunigų seminariją. 1858 m. lapkričio 27 d. vyskupas Motiejus Valančius įšventino į kunigus, kviesdamas talkinti dorinimo, švietimo ir blaivybės veikloje.

Alvite buvo paskirtas vikaru (1858–1863 m.). Dažnai lankydamasis Eitkūnus, čia susipažino su ūkininkais lietuviais. 1863 m. sukilimo metais slapstėsi Žemaitijoje. Joje susipažino su policijos nuovados, kurios teritorijoje slapstėsi, viršininku Serafinu Kušeliausku. Ši pažintis M. Sederevičiui vėliau turėjo labai didelės reikšmės. Grįžęs į Užnemunę vikaravo Griškabūdyje, Liudvinave ir Šakiuose. Ragino žmones mokyti savo vaikus lietuviškai, mokydavo juos pats, surasdavo daraktorius.

1873 m. paskirtas Sudargo klebonu. Patogi geografinė padėtis (parapija ribojosi su Mažąja Lietuva) leido atsiskleisti jo, kaip religinių raštų kūrėjo, vertėjo, leidėjo ir platintojo, talentui. Martyno Sederevičiaus suburta organizacija tęsė tuo metu jau likviduotos vyskupo Motiejaus Valančiaus organizacijos darbą, apimdama visą Užnemunę ir didelę dalį Žemaitijos. Literatūriniam darbui pasitelkė vertėjų, kalbos žinovų, perrašinėtojų. Iš Tytuvėnų atvyko Serafinas Kušeliauskas, įtraukė eigulį J. Antanavičių ir kitus.

M. Sederevičius leido ir platino tik religinio turinio spaudinius. Parengė ir išleido apie 30 knygelių ir maldaknygių. Jų platinimą laikydamas ypač svarbiu reikalu, pats tapo knygnešiu, subūrė ir išugdė daug padėjėjų (brolio sūnus Vincas Siderevičius, Antanas Radušis, A. Baltrušaitis, P. Pučiliauskas, J. Žemaitaitis ir dešimtys kitų). Talkino kunigai, apsišvietę ūkininkai, vietos inteligentai. Pats važinėdavo vežimu, kuriame buvo pasidirbdinęs dvigubą dugninę. Keliaudavo daugiausia naktimis po tolimiausias parapijas Suvalkijoje ir Žemaitijoje, nuveždavo knygų į Seinų kunigų seminariją, Kauną ir kt.

M. Sederevičius buvo drąsus, kartu – ir atsargus, ištvermingas, sumanus knygnešys. Veikė išnaudodamas caro valdininkų silpnybes, jų polinkį vartoti alkoholį. Už pinigus padėdavo pernešti per sieną spaudinius ir muitininkai. Atvykusius daryti kratų gausiai pavaišindavo, todėl ir knygų nė karto nebuvo radę ir pats nebuvo suimtas. Kaip ir ankstesnėse parapijose, rūpinosi vaikų mokymu, gabesnius siųsdavo mokytis amato. Turtų nesusikrovė, viską išleisdavo knygų spausdinimui ir platinimui.