Tapytojas. Kilęs iš Italijos. Į LDK atvyko tikriausiai iš Čekijos. 1692 m. pasirašė sutartį su LDK didžiuoju raštininku Kazimieru Mykolu Pacu ir įsipareigojo ištapyti Pažaislio kamaldulių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios kupolą, žibintą ir nutapyti drobėje du šv. Eustachijaus atvaizdus. ~1712–1719 m. dekoravo Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčios kupolą, kuriame nutapė Švč. Mergelės Marijos vainikavimo sceną. 1719 m. išvyko, nebaigęs tapyti apaštalų figūrų virš centrinių arkų. Nuo 1722 m. dirbo Lenkijos didžiojo etmono žmonai Elžbietai Seniavskai Jaroslave, 1722–1723 ir 1731–1732 m. dekoravo Jaroslavo jėzuitų bažnyčios interjerą (nuo 1731 m. su tapytoju Adamu Swachu). ~1726 m. dekoravo E. Seniavskos rūmus Lubnicėje. 1720–1733 m. E. Seniavskai priklausiusiuose Varšuvos Vilanuvo rūmuose freskomis dekoravo Didžiąją pokylių salę (1724–1725), antrojo aukšto prieškambaryje nutapė autoportretą (~1725–1730); šiauriniame rūmų korpuse restauravo dekorą ir papildė jį naujomis kompozicijomis. Dirbo ir kitiems žymiems užsakovams Varmėje, Varšuvoje, Krokuvoje. Dėl Rossio kūrybos įtakos Lietuvos ir Lenkijos XVIII a. I p. dekoratyvinėje sienų tapyboje paplito Šiaurės Italijos dailei būdingi motyvai (perspektyvinis peizažas, gėlės, vazos). Rossis vertintinas kaip puikus iliuzinės baroko tapybos meistras.

XVII a. pab. – XVIII a. I p.