Italų brandžiojo renesanso tapytojas. Vienas Venecijos mokyklos pradininkų. Mokėsi pas Giovannį Bellinį Venecijoje. Nutapė mitologinės, biblinės tematikos paveikslų, kuriuose gausu alegorinių įvaizdžių. Reikšminga figūrinių kompozicijų dalis – peizažas ir moters aktas (buvo šio žanro pradininkas tapyboje). Gamtovaizdžiai išsiskiria paslaptinga nuotaika, įtaigiai perteiktu atmosferos permainų – artėjančios audros, ūkanų, miglos, saulėlydžio – įspūdžiu. Portretuose figūros vaizduojamos iš arti, taikytas kompozicijos kadravimas. Svarbesni paveikslai: „Sena moteris“ (1502), „Audra“ (1505–1510), „Jauna moteris“, arba „Laura“ (1506), „Trys filosofai “(1507–1508), „Kaimo koncertas“ (1509), „Mieganti Venera“ (~1510), „Piemenų pagarbinimas“ (1510), autoportretas, jauno vyro portretas. Daugelį Giorgionės paveikslų po jo mirties užbaigė mokiniai, tarp jų – Tizianas. Sukūrė freskų Dožų rūmuose Venecijoje (1507–1508).