Lietuvos karo veikėjas. Gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.), mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Baigęs Dūkšto pradžios mokyklą ir Zarasų progimnaziją, 1915 m. stojo savanoriu į carinę Rusijos kariuomenę. Dalyvavo Pirmame pasauliniame kare, kovėsi Lietuvoje, Galicijoje, Rumunijoje, rusų – turkų fronte. 1917 m. baigė Tifliso (Tbilisio) karo mokyklą ir iki karo pabaigos liko Kaukazo fronte.

1918 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Nuo 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kuopos karininkas. Tuo metu Stasio Raštikio pulkas aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių, Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu. Kovose su rusų kariuomene du kartus buvo sunkiai sužeistas. Po antro sužeidimo pateko rusams į nelaisvę, buvo laikomas Tulos koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose.

1921 m. pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1928 m. perkeltas į Lietuvos kariuomenės štabą, nuo 1928 m. majoras.
1929 m. birželio 29 d. vedė mokytoją Eleną Smetonaitę (prezidento A. Smetonos dukterėčia).

1929 m. baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrių, 1932 m. – Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo karo akademiją. Baigęs studijas, sparčiai kilo karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko vado pavaduotojas ir Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, generalinio štabo valdybos viršininkas. Nuo 1934 m. lapkričio 23 d. pulkininkas, nuo 1934 m. iki 1940 m. balandžio 22 d. Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas.

Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Okupacijos metais laikinai ėjo LR Ministro pirmininko pareigas ir Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas. 1940 m. gruodžio mėn. išėjo į atsargą.

Matydamas, kad gali būti suimtas, 1941 m. kovo 19 d. pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. birželio 23 d. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje.

1944 m. vasarą Raštikių šeima emigravo į Vokietiją, kurį laiką gyveno Regensburgo ir Scheinfeldo stovyklose. 1949 m. persikėlė į JAV, iki 1951 m. dirbo darbininku fabrike. 1951–1952 m. Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą, 1952–1955 m. pirmininkavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) skyriams, atstovavo VLIKui Europoje, tarnavo Vašingtone. Nuo 1955 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje, nuo 1963 m. profesorius; 1968 m. išėjo į pensiją.

S. Raštikis parašė penkis karinius vadovėlius, atsiminimų, apmąstymų ir polemikos knygas „Kovose dėl Lietuvos“ (2 dalys), „Įvykiai ir žmonės“ (3 tomai), „Lietuvos likimo keliais“ (4 tomai), per tūkstantį straipsnių spaudoje: „Karo archyve“, „Mūsų žinyne“, „Karyje“, „Trimite“, „Lietuvių archyve“, „Dirvoje“, „Tėvynės sarge“, Amerikos spaudoje.

S. Raštikis buvo apdovanotas 12 Lietuvos ordinų bei medalių ir 5 garbės ženklais, 11 kitų valstybių ordinais bei medaliais ir 3 garbės ženklais.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2011, t. 19, p. 575–576) ir Vikipediją, laisvąją enciklopediją, http://lt.wikipedia.org/wiki/Stasys_Ra%C5%A1tikis (žiūrėta 2012 05 23).