Lietuvos išeivijos evangelikų reformatų kunigas, generalinis superintendentas. Studijavo teologiją Tartu (nuo 1897 m.), teologiją ir filosofiją Karaliaučiaus (1899–1901), istoriją ir filosofiją Leipcigo ir Erlangeno (1902–1903) universitetuose. 1902 m. ordinuotas diakonu, 1903 m. – kunigu. 1903–1936 m. buvo klebonas Kelmėje, tuo metu administravo ir kitas parapijas, skaitė pamokslus Vilniuje. 1920 m. Kelmėje su kitais įsteigė Švietimo draugijos skyrių, 1921 m. – gimnaziją, iki 1925 m. buvo jos direktorius, 1925–1927 m. ir 1936–1938 m. – mokytojas. Nuo 1925 m. Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakulteto docentas, 1928–1936 m. kviestinis profesorius. 1921–1924 m. Vilniaus evangelikų reformatų sinodo kolegijos viceprezidentas. Dirbo Sinodo archyvų komisijoje Vilniuje; su kitais parengė Sinodo archyvinių šaltinių. 1925–1931 m. redagavo žurnalą „Mūsų žodis“. Atstovavo Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčiai pasauliniuose kongresuose. 1938 m. ordinuotas Vilniaus Evangelikų Reformatų Bažnyčios generaliniu superintendentu. 1941 m. emigravo į Vokietiją.