Prancūzų skulptorius, tapytojas. Gimė 1827 m. gegužės 11 d., mirė 1875 m. spalio 22 d. 
Nuo 1848 m. mokėsi Dailės akademijoje ir F. Rude‘o dirbtuvėje Paryžiuje.
1854–1859 m. tobulinosi Romoje.
1862 m. grįžo į Paryžių išgarsėjęs, gavo užsakymų iš Napoleono III dvaro.
Sukūrė sudėtingos kompozicijos skulptūrinių grupių („Ugolino ir jo vaikai“ 1860–1862, „Floros triumfas“ Floros paviljonui Tuileries parke, 1863–1866, „Šokis“ teatro „Grand Opera“ rūmų fasadui, 1864, dabar originalas Orsay muziejuje; „4 pasaulio šalys“ Observatorijos aikštės fontanui Paryžiuje, 1872), biustų (E. Fiorce‘o, apie 1870).
Neoklasicitinėje kūryboje dera klasikos ir manierizmo bruožai, būdinga dinamiški figūrų judesiai, sudėtingi rakursai, dramatizmas, romantinė nuotaika, šviesos ir šešėlių kontrastai.
Nutapė spalvingų figūrinių kompozicijų, peizažų, portretų; jie impresionistinės spalvų dėmių susiliejimo manieros, ryškaus šešėliavimo, romantinės nuotaikos („Kaukių pokylis Tuleries“ 1867, „Sodas Provanse“ 1874).
Gimtajame mieste yra įkurtas jo kūrinių muziejus.