Valstybės ir politikos veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšiuose. Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius, buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas. Jis galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865–1922) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas – buvo nušautas).

Studijuodamas Liepojos gimnazijoje, vėliau – teisę Peterburgo Universitete, Stanislovas kiekvieną vasarą grįždavo gimtinėn, užrašinėdavo tautosaką, platino lietuviškas knygeles, pats rašė į laikraščius. 1890 m. buvo vienas iš „Tygodnik Powszechny“ leidėjų. 1905 m. dalyvavo revoliucijoje ir Didžiajame Vilniaus Seime. Čia S. Narutavičius pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius.

S. Narutavičius – vienas iš 1917 m. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos organizatorių ir dalyvių. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, jis dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, S. Narutavičius grįžo į savo ūkį; nuolat buvo renkamas į Telšių apskrities tarybą.

1932 m. gruodžio 31 d. Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune. Jo palaikai buvo palaidoti senuose šeimos kapuose Alsėdžiuose.