Tekstilininkė, grafikė, pedagogė. Gimė 1926 m. sausio 6 d. Biržuose, mirė 2010 m. gegužės 14 d. Vilniuje; palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Gedimino Jokūbonio žmona, Eglės Jokūbonytės-Žukauskienės ir tapytojo Juliaus Jokūbonio motina.
1945–1951 m. studijavo architektūrą ir grafiką Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.
1948–1951 m. dirbo mokytoja Kauno 8-oje vidurinėje mokykloje, 1951–1954 m. – menine redaktore Vilniaus valstybinėje politinės ir mokslinės literatūros leidykloje.
1954 m. įstojo į Sovietų Sąjungos komunistų partiją, nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Spaudoje paskelbė straipsnių apie dailę, parašė autobiografinę knygą „Kūrybos kelyje“ (2000 m.).
Iš pradžių kūrė plakatus, estampus, ekslibrisus, apipavidalino knygų (daugiausia monotipijos technika). Nuo 1968 m. kūrybos pagrindinė sritis – tekstilė (gobelenai „Žirgai“, 1968 m.; „Vilniaus žvaigždės“, 1970 m.; „Vėjas“, 1975 m.; „Vilniaus universitetui 400“, 1980 m.; batika „Jūros dugnas“, 1975 m.). Būdinga dekoratyviai interpretuoti peizažai, stilizuoti gamtos motyvai, santūrios žemės spalvos, lenktų, dinamiškų linijų kompozicija, raiški faktūra. Sukūrė minimalistinių gobelenų ir batikų architektūros („Kelno katedra“, 1989 m.) ir muzikos („Lietus plonom kojytėm“, „Opus lugubre“, abu 1992 m.) tema. Nuo 9-ojo dešimtmečio kūrė didelio formato gobelenus interjerams („Ąžuolai“ II, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose, 1982 m.; „Prisikėlimas“ Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune, 1991 m.; scenos uždanga „Mūsų vasaros“ Švenčionėlių kultūros namams, 1985 m.).
Nuo 1954 m. dalyvavo parodose.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.