Tapytojas. Gimė 1799 m. vasario 14 d. Kaliužicos kaime (dab. Baltarusija), mirė 1842 m. gegužės 18 d. Paryžiuje.
Mokėsi Polocko akademijoje pas architektūros ir piešimo profesorių Jokūbą Pierlingą. Nuo 1818 m. studijavo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje pas Joną Rustemą, Juozapą Saundersą. Fakulteto parodoje pelnė pirmąją premiją už paveikslą „Filokletas su Neoptolemu Lemnoso saloje“.

1824–1830 m. tobulinosi Peterburgo dailės akademijoje, vadovaujamas Aleksandro Ivanovo, Vasilijaus Šebujevo, Aleksejaus Jegorovo. Apdovanotas sidabro medaliais, o 1827 m. mažuoju aukso medaliu už darbą „Jaunojo kijeviečio žygdarbis“. Baigęs Peterburgo dailės akademiją, 1829 m. sugrįžo į gimtąjį Slepiankos dvarelį (dab. Baltarusija).

1840 m. V. Vankavičius pasitobulinti išvyko į Dresdeną, Berlyną, Miuncheną, 1841 m. apsigyveno Paryžiuje, kur 1842 m. mirė.
V. Vankavičius – vienas ryškiausių Lietuvos romantizmo atstovų, nors jo dailėje būta ir bydermejerio bruožų. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu V. Vankavičius sukūrė antikinių kompozicijų, religinių paveikslų, portretų. Dažnai dailininkas lankėsi Vilniuje, artimai bendravo su poetu Adomu Mickevičiumi, nutapė net kelis jo portretus. Tapytojas palaikė ryšius su filomatu dailininku Kazimieru Piaseckiu. Nutapė K. Piaseckio (1836, LDM), Piaseckienės su vaikais (1837, LDM), pianistės Marijos Šimanovskos (apie 1829), rusų poeto Aleksandro Puškino portretus.

Nuo 1830 m. artimai bendravo su mistiku Andriumi Taujanskiu. Nutapė A. Taujanskio, Karolinos Taujanskienės portretus (prieš 1840, VNM). Susidomėjęs A. Taujanskio teorijomis, dailininkas nutapė alegorinių, mistinių vaizdų, paveikslų, paremtų religiniais siužetais.
Dailininko talentas ryškiausiai atsiskleidė portretuose, kuriais jis įsitvirtino tarp stipriausių romantizmo atstovų.