Švedų ir prancūzų tapytojas. Gimė 1718 m. liepos 15 d. Malmėje, mirė 1793 m. liepos 5 d. Paryžiuje.

Rokoko atstovas.

Mokėsi Malmėje, vėliau Stokholme pas portretų tapytoją Schöderį, kuris plėtojo H. Rigaud ir N. de Largilliere'o stilistiką.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu sukūrė religinių paveikslų (Hasllövo bažnyčiai, Hallando lenas, 1742). 1745–1752 m. keliavo po Vokietiją ir Italiją tapytdamas portretus (dvaro muzikantų, dainininkų, šokėjų, aktorių portretų pastele ciklas Naujiesiems Rūmams Bayreuthe, XVIII a. 5 deš. vid.). 1752 m. apsistojo Paryžiuje, čia susidraugavo su F. Boucher (manoma, kartu sukūrė paveikslų). Tapo vienu žymiausių to laikotarpio portretistų, reguliariai eksponavo savo kūrybą Salonuose; nuo 1753 m. Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos narys.

Tapė prancūzų aristokratų („Liudvikas Pilypas“, „Orleano kunigaikštis, ant arklio“ 1757, „Markizas de Marigny“ 1761), kitų šalių (daugiausia Švedijos) aukštų asmenų, apsilankiusių Prancūzijoje („Gustavas III su broliais Fredericku Adolfu ir Karlu“ 1771), menininkų („Hyacinthas Collinas de Vermont'as“, „Etienne'as Jeurat“, abu 1753, „Johannas Paschas“ 1756, „Josephas-Marie Vienas“ 1757, „Jeanas-Rodolphas perronet su žmona“ 1759, „François Boucher“ 1760, „Claude'as-Joseph'as Vernet“ 1767) portretus; dažnai vaizdavo savo žmoną M.-S. Roslin („Moteris su vėduokle“ 1768). 1774 m. pakviestas tapyti karališkosios šeimos portretų išvyko į Švediją, 1775–1777 m. lankėsi Maskvoje ir Sankt Peterburge, sukūrė Jekaterinos II (1776), didžiosios kunigaikštienės Marijos Fiodorovnos (1777) ir kitų portretų.

A. Roslino kūriniams būdinga tikroviška įvairių medžiagų tekstūros vaizduosena, oficialūs portretai dažnai pernelyg pompastiški, paviršutiniški, žemesnio statuso žmonių atvaizduose labiau atskleistas portretuojamojo charakteris.