A. J. Marganavičius 1930 m. priėmė Suomijos pilietybę. Ėjo Lietuvos konsulo Dr. Oellero sekretoriaus pareigas Helsinkyje. 1931–1944 m. Suomijos - Lietuvos draugijos veikėjas, kurį laiką – sekretorius. Aktyvus Lietuvos Šaulių sąjungos narys, padėjo Lietuvos šauliams megzti kontaktus su Suomijos šauliais, kariškiais, daug padėjo rengiant Lietuvos karo invalidų išvyką į Pabaltijo karo invalidų suvažiavimą, kuris  įvyko 1926 m. birželio 6–7 dienomis Helsinkyje, kur dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos karo invalidai. A. J. Marganavičius aktyviai rėmė ir skatino Lietuvos sportą –1927 m. įsteigė pereinamąją dovaną lengvosios atletikos moterų varžyboms, 1926 m. – sidabrinį kaušą šauliams (dabar saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune). Tais pačiais 1926 m. A. J. Marganavičius apsilankė Lietuvoje ir vizito metu buvo priimtas į LŠS. 1930 m. įsteigta Suomijos karininkų Suojeluskunta sidabrinė taurė ir A. J. Marganavičiaus stiprybės kaušas tapo sportiniais prizais, dėl dėl kurių varžydavosi Lietuvos šauliai.

A. J. Marganavičius vienas iš nedaugelio lietuvių, dalyvavusių 1939–1940 Sovietų Sąjungos–Suomijos kare. 1939 m. savanoriu stojo į Suomijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, buvo sužeistas. Padėjo VLIK-ui megzti kontaktus su Skandinavijos šalimis. Apdovanotas Suomijos medaliais, Lietuvos LDK kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu, Šaulių Žvaigždės ir Nepriklausomybės medaliu. 

1977 m. sausio 27 d. Amerikos lietuvių dienraštyje „Draugas“ paskelbtame nekrologe profesorius Bronius Kvyklys rašė:

„A. J. Marganavičius buvo gimęs Rytų Aukštaičiuose, Vyžuonų miestelio dalyje, kuri buvo vadinama „Gudų galu", prie Vyžuonos upės kranto. Gimė neturtingoje miestelėnų šeimoje. Vyžuonose gyventi nebuvo perspektyvų, taigi teko jam, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, ieškoti darbo svetur. 1912 m. A. J. Marganavičius išvyko uždarbiauti į Suomiją. Netrukus persikėlė į Petrapilį ir ten 1915 m. baigė cheminio dažymo bei valymo mokyklą. Karo veiksmams nutilus, vėl grįžo Suomijon. Čia vėl gilino savo specialybės žinias ir 1920 m. gavo suomių cheminio valymo bei dažymo meistro diplomą. Atidarė dirbtuvę, kuri turėjo pasisekimo. Ilgainiui ją išplėtė, įkūrė keletą skyrių, tapo pasiturinčiu žmogumi. Kaip geras specialistas ir visuomenininkas, įgijo didelį suomių pasitikėjimą ir buvo jų gerbiamas. 
Po I pasaulinio karo Suomijoje atsirado nemaža lietuvių. Be jų buvo visa eilė suomių mokslininkų, kurie artimai draugavo su lietuviais, pažinojo mūsų tautos kultūrą, buvo Lietuvoje lankęsi, rinko tautosaką. Jų visų rūpesčiu, 1917.V.6 Helsinkyje universiteto iškilmių salėje, buvo suruoštas pirmasis lietuvių - suomių susiartinimo vakaras. Po šio vakaro lietuvių veikla ėmė plačiau reikštis. Buvo sudarytas nuolatinis Suomijos lietuvių komitetas, Vyt. Gylio vadovaujamas. Komiteto sekretorium išrinktas A. J. Marganavičius, nuo šio laiko visomis išgalėmis vykdęs lietuviškąją veiklą, plėtės lietuvių - suomių draugystę. Šio komiteto rūpesčiu, lankantis dr. J. Eretui, 1921. X. 22 buvo išgautas iš Suomijos vyriausybės Lietuvos de jure pripažinimas. Netrukus buvo įkurta nuolatinė Lietuvos pasiuntinybė, V. Gylio vadovaujama. Pirmasis pasiuntinybės sekretorius ir reikalų vedėjas buvo A. J. Marganavičius. Jo rūpesčiu prie lietuviškos veiklos plėtimo darbo buvo pritraukti žinomi lietuvių draugai  - suomiai: garsieji mūsų tautosakos rinkėjai ir jos studijuotojai - prof. A R. Niemi, Maila Talvio, istorikas prof. H. Gummerus (mirė 1935 m.), dr. R. Oelleris ir kiti. 1931.11.23 Helsinkyje įsteigta Suomių - lietuvių draugija. Jai pirmininkavo suomiai — prof. H. Gummerus ir inž. E. Soedermanas (1935–1944 m.), tačiau nuolatinis dr-jos reikalų tvarkytojas buvo A. J.Marganavičus. Draugijoje, be jau minėtų, aktyviai dirbo: teis. H. Jukonenas (parašęs suomiškai studiją apie M K. Čiurlionį), „Lietuvos Aido" koresp. dr. M. Mehlemas, istorikas B. Collianderis ir daugybė kitų. Draugija, A. J. Marganavičiaus rūpesčiu, kasmet rengdavo Vasario 16 minėjimus. Marganavičius ilgėjosi Lietuvos ir ją dažnai lankydavo, lydėdavo ekskursijas į Lietuvą. Surinko daug aukų šaulių namų statybai, įsteigė pereinamąją sportinę dovaną - sidabrinį kaušą; dideliu nuoširdumu priimdavo atvykstančius į Suomiją lietuvius, padėdavo tvarkyti jų reikalus, būdavo vertėju ir palydovu jų kelionėse po Suomiją, sudarydavo sąlygas gauti darbo jo įmonėje "Ereko". Svajojo grįžti į Lietuvą ir nuolat joje įsikurti, tačiau nebuvo sąlygų.“