Gražinos Pigagaitės-Vilbik (1927–2015) tėvas Lukas Pigaga buvo visoje Dzūkijoje gerai žinomas profesionalus fotografas, tarpukariu įsteigęs fotoateljė Merkinėje „Gražina“. O mergaitė, nuo vaikystės stebėdama dirbantį tėvą, pati išmoko fotografuoti anų laikų technika. Gražinai dar nebuvo nė dvidešimties, kai jos kieme pasirodę partizanai Pranas Ivanauskas-Bevardis ir Stasys Klimašauskas-Genys paprašė juos nufotografuoti. Taip fotografė nuotraukose įamžino Dainavos apygardos partizanų vadovybę: Adolfą Ramanauską-Vanagą, Lionginą Baliukevičių-Dzūką, Albertą Perminą-Jūrininką. Konspiracijos sumetimais moteris niekada nesidomėjo, kokios partizanų tikros pavardės ir pareigos, žinojo tik slapyvardžius.

1955-aisiais partizanų fotografei, pasklidus kalboms, o gal ir kam nors paskundus, gyventi Lietuvoje pasidarė pavojinga. Todėl ji 1956 m. pradžioje „pati save ištrėmė“ – su sūnumi Alfredu išvyko į Angarską Irkutsko srityje. Netrukus pas žmoną iš sovietų kariuomenės atvyko vyras Henrikas Vilbikas, ten gimė dukra Violeta.

Į Lietuvą šeima grįžo po penkerių metų. Gražina Pigagaitė-Vilbik iki pensijos dirbo Varėnos ligoninėje, Chirurgijos skyriuje, medicinos sesele (dab. vadinama slaugytojais). Buvo rasta paslėptų Dainavos apygardos partizanų nuotraukų, jos restauruotos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę surengtos parodos.