Studijavo Venecijos Vaizduojamojo meno akademijoje (Academia di Belle Arti) pas Lodovico Gallina‘ą. Pirmuosius apdovanojimus gavo 1782 m. ir 1784 m. Alessandro Longhi‘o – svarbiausio to laikotarpio Venecijos portretisto – įtakotas, pasuko portretinės tapybos keliu. Skulptoriaus Antonio Canovos draugas, taip pat buvo jo globojamas. Su šiuo menininku vienijo neoklasicistinio meno principai, kuriuos užtvirtino baigtos studijos Romoje pas tapytoją Domenico Corvi, per kurį jis patyrė ir klasicisto Antono Raphaelio Mengso įtaką. 1788 m. Romoje eksponuotas jo darbas „Rinaldo ir Armida“. Pabaigęs studijas, pradėjo keliauti. 1789 m. išvyko į Paryžių, 1790 m. įsikūrė Neapolyje, tapė daug portretų ir konkuravo su ten pat dirbusia prancūzų tapytoja Elisabeth Vigée Le Brun. 1792 m. persikėlė į Londoną, ten liko iki 1803 m. Čia buvo įtakotas didžiųjų Britanijos portretistų, ypač ką tik mirusio siro Joshua Reynoldso (1723–1792) ir George‘o Romney (mirusio 1802 m.). Londone jis buvo globojamas Florencijos graverio Francesco Bartolozzi‘o, kurio geras portretas saugomas Venecijos akademijoje. Bartolozi‘o rekomenduotas, 1803 m. įsikūrė Portugalijoje, ten gyveno iki 1810 m. ir tapė ypač daug krašto aristokratų ir svarbių asmenų portretų. 1812 m. vėl apsistojo Londone, bet nuolat – ir su pasisekimu – reziduodavo Paryžiuje, Venecijoje ir Neapolyje, kol galutinai įsikūrė Romoje 1820 m. 1837 m. buvo paskirtas dėstyti Šv. Luko akademijoje, kuriai vėliau testamentu paliko savo turtą – jo pagrindu skirta piniginė premija jauniesiems menininkams. 

(Tekstas verstas iš portugalų kalbos šaltinio, paskelbto interneto leidinyje Enciclopedia Italiana, Vol. XXVI.)