Gimė jėzuitų kolegijos filosofijos ir literatūros mokytojo šeimoje. 1912 m. baigė Saint‑Cyro karo akademiją. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo Ph. Pétaino vadovaujamo 33-to pėstininkų pulko karininkas; kovojo Verdeno mūšyje. 1916 m. pateko į nelaisvę (laikytas vienoje karininkų stovykloje su Rusijos kariuomenės karininku M. Tuchačevskiu). 1919–1920 m. buvo Prancūzijos karinėje misijoje Lenkijoje. Nuo 1937 m. vadovavo vienam pirmųjų Prancūzijos kariuomenėje tankų junginių – 5-tos armijos tankų pulkui Elzase. Parašė pirmuosius karo teorijos veikalus, kuriuose plėtojo nedidelės profesionalios, labai mechanizuotos ir mobilios kariuomenės idėją.

1940 m. Vichy režimo karinio tribunolo už maištą ir dezertyravimą iš kariaujančio krašto nuteistas mirti. 1940 m. spalį Brazavilyje įkūrė Imperijos gynimo tarybą, 1943 m. birželį Alžyre su generolu H. H. Giraud  – Prancūzijos išvadavimo komitetą.

1945–1946 m. buvo Prancūzijos laikinasis prezidentas. Nepritarė 1946 m. Ketvirtosios respublikos konstitucijai, todėl atsistatydino. 1947 m. įkūrė Prancūzų tautos susivienijimą – stiprios valdžios šalininkų partiją (dėl menkos rinkėjų paramos 1953 paleista). 1958–1959 ministras pirmininkas.

Žlugus Ketvirtajai respublikai ir priėmus Penktosios respublikos konstituciją buvo pirmasis jos prezidentas (1959–1969). Siekė sugrąžinti Prancūzijai didžiosios valstybės statusą. 1963 m. su Vokietijos kancleriu K. Adenaueriu pasirašė Eliziejaus sutartį. Priešinosi Didžiosios Britanijos priėmimui į Europos ekonominę bendriją. Sukūrė savarankiškas Prancūzijos branduolines pajėgas. Ch. de Gaulleʼo prezidentavimo metais suteikta nepriklausomybė Alžyrui ir kitoms Prancūzijos Afrikos kolonijoms. 1966 m. Prancūzija išstojo iš NATO karinių struktūrų (iki 2009 dalyvavo tik politiniuose pasitarimuose). Ch. de Gaulleʼo įtaka susilpnėjo dėl 1968 m. 05–06 studentų neramumų Paryžiuje (buvo priverstas liberalizuoti aukštojo mokslo sistemą ir padarė ekonominių nuolaidų darbininkams). 1969 m. pralaimėjęs referendumą dėl Senato pavertimo patariamuoju organu ir didesnių įgaliojimų vietinei savivaldai atsistatydino.

Parašė 4 tomus atsiminimų: Karo atsiminimai. Šaukimas; Karo atsiminimai. Vienybė; Karo atsiminimai. Išgelbėjimas; Vilties atsiminimai. Atnaujinimas.