Liucijonas Pšepiorskis gimė 1830 (1831/1832?) Vilniuje, unitų dvasininko Ignaco Pšepiorskio šeimoje. 1855 m. Varšuvoje, Nowy Świat gatvėje nr. 56, jis turėjo fotografijos saloną, kurio produkcija išsiskyrė subtiliu paspalvinimu akvarele. Tais pačiais metais L. Pšepiorskis grįžo į Vilniaus kraštą, tapė portretus ir paveikslus bažnyčioms. Apie 1857 m. dailininkas gyveno Peterburge, kopijavo paveikslus Ermitaže ir studijavo Peterburgo dailės akademijoje, čia priklausė Aleksandro Strauso draugų ratui. 1858 m. Peterburgo dailės akademija L. Pšepiorskiui suteikė „neklasinio dailininko“ vardą, o 1859 m. – akademiko titulą (abu už portretus). Dailininkas dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo sužeistas ir neteko kojos. Nuo 1864 m. jis gyveno Paryžiuje, Senos gatvėje, aktyviai dalyvavo lietuvių ir lenkų emigrantų veikloje, daug laiko praleisdavo Luvre, kopijavo senųjų meistrų paveikslus, nutapė Luvro interjerų (vienas iš jų yra Luvro rinkiniuose). 1867–1909 m. Paryžiuje savo kūrinius L. Pšepiorskis eksponavo oficialiose Salonuose, o 1889 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje buvo apdovanotas bronzos medaliu. Tais pačiais metais jis gavo Chevalier de la Legion d’Honneur titulą. Mirė 1911 m. Paryžiuje.

L. Pšepiorskis ypač buvo vertinamas kaip portretistas, tapė jis taip pat charakteringus žmonių tipus, buitines scenas, alegorines ir istorines kompozicijas, natiurmortus, interjerus. Dailininko palikimas liko Prancūzijoje. Lenkijos rinkiniuose yra vos keletas jo kūrinių, Lietuvoje iki šiol nebuvo nė vieno.

lietuvių, lenkų, prancūzų