Muziejininkas, architektūros, dailės istorikas ir tyrinėtojas. Gimė 1925 m. birželio 17 d., mirė 1992 m. liepos 8 d. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

1945––1950 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat Lietuvos meno istoriją. Studijų metais dirbo moksliniu bendradarbiu Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje.

Baigęs studijas, S. Pinkus įstojo į Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūrą. 1951 m. balandžio 26 d. buvo areštuotas, buvo išsiųstas į lagerį.
Grįžęs iš lagerio,1955––1956 m. dirbo Restauracinės gamybinės dirbtuvės moksliniu bendradarbiu. Po metų grįžo į muziejinį darbą. Dailės muziejuje (įskaitant ir studijų metus) jis išdirbo 16 metų (iki 1967-ųjų). Iš pradžių dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu ir vadovavo skyriui, o nuo 1965-ųjų paskirtas Taikomosios ir dekoratyvinės dailės skyriaus vedėju.

S. Pinkus dalyvavo įvairiose kultūros komisijose, redakcinėse kolegijose. Jis buvo žurnalų „Muziejai ir paminklai“ (1966––1970), „Architektūros paminklai“, „Dailė“ redakcinės komisijos ar kolegijos narys, dalyvavo Kultūros ministerijos pasitarimuose bei konferencijose. S. Pinkus nuo 1964 m. tapo Dailininkų sąjungos nariu ir iki 1970-ųjų buvo Dailėtyros sekcijos biuro narys.

S. Pinkus daug nuveikė dirbdamas Kultūros ministerijos Mokslinėje metodinėje kultūros paminklų apsaugos taryboje. Tarybos tikslas buvo nustatyti, tirti, registruoti kultūros paminklus ir sudaryti jų sąvadą. S. Pinkus vadovavo ekspedicijoms, kuriose buvo tiriami ir registruojami dailės paminklai. Jis pateikė metodinius nurodymus, kaip sudaryti sąvadą, kaip išsaugoti paminklus.
Apie ekspedicijas ir jų metu surastas bei užregistruotas meno vertybes S. Pinkus rašė straipsniuose, kuriuos skelbė periodikoje: apie ekspediciją Žemaitijon – straipsnis „Vertingi dailės radiniai“ („Literatūra ir menas“, 1962-08-04), apie ekspediciją į Lazdijų, Alytaus, Prienų rajonus – straipsnis „Senosios dailės paminklų beieškant“ („Pergalė“, 1968, Nr. 8) ir kiti. 1974 m. buvo išspausdintas „Paminklų sąrašas“ (jame, be kitų,– ir dailės paminklai), o 1988-aisiais Vyriausioji enciklopedijų redakcija išleido "Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadą 1“. S. Pinkus buvo šio leidinio dailės paminklų metodinis konsultantas. Jo pastangomis į sąvadą buvo įtraukta nemažai istorinių dailės paminklų.
Dirbdamas muziejuje, S. Pinkus kartu su P. Gudynu parengė leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (išėjo trys leidimai –1964, 1968, 1974). Su T. Adomoniu parašė knygą „Taikomoji dekoratyvinė dailė“ (1965), o 1969 m. „Taikomosios dekoratyvinės dailės“ leidiniui parašė įžangą. Parengė leidinius: „Liudvikas Strolis“ (1966) ir „Paveikslų gelerija“ (bendraautoriai – P. Gudynas ir P. Svičiulienė, 1968; kitais metais išleista ir rusų k.). Sukatalogavo šimtą XVIII–XX a. pradžios medalių, tik nespėjo parašyti įvado. Keletui taikomosios dailės parodų katalogų parašė įžangas.

S. Pinkus periodinėje spaudoje paskelbė per šimtą straipsnių. Jis rašė apie senąjį kultūros palikimą (kuris tuomet nebuvo populiarus) bei taikomąją dekoratyvinę dailę (ypač daug apie keramiką, tekstilę, gobelenus, vitražą), recenzavo atskirų dailininkų ir bendras respublikines bei Pabaltijo taikomosios dekoratyvinės dailės parodas. Jo straipsniai informatyvūs ir analitiški. Ne vieną straipsnį S. Pinkus yra paskelbęs apie tekstilės profesorių Juozą Balčikonį, vitražų meistrą Kazį Morkūną, keramikus Liudviką Strolį, Joną Mikėną, menotyrininką Vladą Drėmą, jo 1974 m. Maskvoje išleista monografija „Juozas Balčikinis“. Daug publikacijų yra parengęs lietuvių enciklopedijoms. Leidyklų prašymu recenzavo rengiamas knygas: A. Astiko katalogą „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918––1940“, N. Kitkausko „Vilniaus pilių istorija ir architektūra“, Stasio ir Almanto Samalavičių „Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia“, Vytauto Levandausko monografiją „Architektas Karolis Podčašinskis“, taip pat rašė disertacijų bei diplominių darbų recenzijas.

Nuo 1967-ųjų jis dirbo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos pirmininko pavaduotoju, o nuo 1974-ųjų iki mirties – Paminklų restauravimo tresto vyriausiuoju menotyrininku. Paminklų restauravimo problemas kėlė spaudoje, architektų bei dailininkų suvažiavimuose.

Knygoje „Lietuvos pilys“ (1971) S. Pinkus aprašė XVI––XIX a. – Raudonės, XVII––XIX a. Panemunės (Gelgaudų, Vytėnų) ir bastioninę XVI––XVII a. Biržų pilis. Jis pateikė žinių apie pilių savininkus, apibūdino statybą, rekonstrukcijas, stilių kaitą, nurodė, kada ir kokie inžinieriai-architektai vykdė restauravimo ar konservavimo darbus, kas jų metu išliko ir kas buvo pakeista. Aptarta pilių priklausomybė sovietmečiu: Raudonės pilis pritaikyta mokyklai; Vytėnų pilis ir jos teritorija XX a. šeštame dešimtmetyje smarkiai nukentėjo; Biržų pilis 1978––1986 m. atstatyta ir pritaikyta muziejui bei bibliotekai. Pradėjus leisti Lietuvos architektūros paminklų seriją, S. Pinkaus papildytos studijos apie pilis išėjo atskirais leidiniais: „Raudonės pilis“ (1978), „Raudondvario pilis“ (1983; knygoje yra J. Jurginio tekstas) ir „Biržų pilis“ (1986). Juose pateikta išsami bibliografija ir nemažai iliustracijų.

S. Pinkus taikomosios dekoratyvinės dailės klausimais rengė televizijos laidas, kartu su kino režisieriumi R.Šiliniu parašė scenarijų dokumentiniam filmui „Lietuvos dailės palikimas“.