1972 m. VU baigė žurnalistiką, 1976 m. – Maskvos aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus. Dirbo Mūsų žodžio redakcijoje, Televizijos ir radijo komitete, Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje „Versmė“.

Išleido apysakas „Sugrįžtantis šauksmas“ (1969), „Rytoj neateik“ (1980), apsakymų rinkinius „Gegužio nakties vėjas“ (1977), „Akimirkos žavesys“ (1986), pasakų vaikams rinkinį „Kaip sendaikčiai laimės ieškojo“ (1990). Parašė pjeses „Ne vien pavasarį“ (1980 past. Radijo teatre), „Silpno vyro svajonės“ (1982 past. ir išleista Budapešte).

Baltušniko apsakymuose ir apysakose daug vienadienių aktualijų, kurios sukasi girdėtų temų ir problemų rate: jaunuolis, siekdamas savarankiškumo, išvažiuoja į statybas, kur sutinka daug gerų žmonių („Sugrįžtantis šauksmas“); mylimojo apgauta mergina pameta kūdikį vaikų namuose, moraliai degraduoja, kol pagaliau sutinka ją mylintį žmogų („Rytoj neateik“). Veikėjų mąstymas paviršutiniškas, svarstymai literatūriški, dažnai autorius moralizuoja smerkdamas bloguosius ir idealizuodamas geruosius personažus („Gegužio nakties vėjas“, „Akimirkos žavesys). Atvirai didaktiškos ir pasakos vaikams.