Filosofas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas. Gimė 1915 m. gegužės 23 d. Sudeikiuose (Utenos r.), mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostone, 1995 m. palaidotas Sudeikiuose.

Kęstučio Kazimiero Girniaus tėvas.

1926 m. Sudeikiuose baigė pradžios mokyklą ir 1928 m. įstojo į Utenos gimnaziją (penktą klasę). Ją baigęs, 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Jame studijavo filosofiją. Universitetą baigė 1936 m. Diplominio darbo tema buvo Martinas Haidegeris.

1936–1937 m. tobulinosi Europoje: Liuveno, Freiburgo, Paryžiaus universitetuose. 1939–1940 m., tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, rašė straipsnius „Židiniui“. 1941–1943 m. Kauno universitete dėstė filosofiją, skaitė egzistencializmo kursą. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje bendradarbiavo leidiniuose „Žiburiai“ ir „Tėviškės garsas“, mokytojavo Niurtingeno ir Švabiš Gmiundo lietuvių stovyklų gimnazijose. Vokietijoje J. Girnius pradėjo rašyti straipsnius į tik pradėtus čia leisti „Aidus“.

1949 m. atvyko į Ameriką, kur apsistojo pas pranciškonus. Prancūzų kalba parašė disertaciją „Laisvė ir būtis. Karlo Jasperso egzistencinė metafizika“, už kurią 1951 m. Monrealio universitetas (Kanada) suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Disertacija atskira knyga lietuviškai išleista 1953 m. Brukline.

1952–1969 m. „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius. Nuo 1965 m. redagavo žurnalą „Aidai“. 1963–1967 m. Ateitininkų federacijos vadovas.

J. Griniaus filosofija artima krikščioniškajam egzistencializmui, jai įtakos turėjo tomizmas, M. Heidegeris, K. Jaspersas. ANalizavo mąstymo, tikėjimo, laisvės, kančios, rūpesčio, apsisprendimo, dvasinio tobulėjimo problemas. J. Girnius – išskirtinis filosofas, sugebėjęs savaip perteikti žmogaus egzistencijos dramatizmą. J. Girnius nesirėmė nusistovėjusiomis doktrinomis, jam svarbiausias dalykas atrasti pažinimo ištakas. Jis tęsė S. Šalkauskio filosofijos tradiciją: svarbiausiu apmąstymų objektu pasirinkdamas kultūrą, tvirtino, kad dvasinė kultūra yra tikrasis vienintelis ir integruojantis tautiškumo turinys. J. Girniui rūpėjo pasaulio kultūros tautinė įvairovė. Gilinosi į nacionalinio charakterio problematiką. Parašęs brandžius veikalus apie laisvę, tautą, krikščionybę ir ateizmą, jis formavo ir tebeformuoja lietuvių mintis bei idėjines nuostatas ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje.

Parašė straipsnių apie literatūrą (įvadas literatūros antologijai „Žemė“ 1957), etiką, estetiką, tautiškumą.

Svarbiausi veikalai: „Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai“ (parašyta 1936, išspausdinta 2002), „Žmogaus problema technikos amžiuje“ (parašyta 1947–1948, išspausdinta 1998), „Laisvė ir būtis“ (1953), „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (1961, latvių k. 1963), „Žmogus be Dievo“ (1964), „Idealas ir laikas“ (1966), „Pranas Dovydaitis“ (1975).

Įvertinimas: 1994 m. – Gedimino 4 laipsnio ordinas.