Prozininkas, dramaturgas. Gimė 1939 04 18 Mažeikiuose. Mirė 2014 10 28 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. R. Granausko knygos išverstos į 11 užsienio kalbų, dar į 7 kalbas išversti kūriniai pateko į antologijas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1973 m.

Apdovanojimai:

1973 m. Žemaitės literatūrinė premija už apsakymą „Vidudienio dalgis“.
1987 m. J. Paukštelio premija už „Gyvenimą po klevu“.
1988 m. Blaivybės premija.
1990 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas.
1995 m. A. Vaičiulaičio literatūrinė premija už novelę „Su peteliške ant lūpų“ (Metai, 1994, Nr. 12).
1997 m. S. Daukanto premija už knygą „Vakaras, paskui rytas“, 1995.
1998 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija už apsakymų ir esė rinkinį „Gyvulėlių dainavimas“
1999 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas.
1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
2000 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
2004 m. G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už romaną „Duburys“.
2008 m. L. Dovydėno literatūrinė premija už romaną „Rūkas virš slėnių“.
2012 m. J. Avyžiaus literatūros premija už novelių romaną „Trys vienatvės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).
2013 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už apysaką „Kai reikės nebebūti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012).
2014 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią 2013-ųjų knygą – novelių apysaką „Šventųjų gyvenimai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013).