Inžinierius, dramaturgas, prozininkas, publicistas. Juozo Vilkutaičio-Keturakio brolis.

Baigęs Marijampolės berniukų gimnaziją ir gavęs stipendiją, įstojo į Maskvos universitetą ir 1887 m. ten baigė fizikos ir matematikos mokslus. Po to studijas tęsė prestižiniame Kelių institute Petrapilyje (Sankt Peterburge), 1891 m. paskirtas dirbti kelių inžinieriumi Gruzijoje, ten vadovavo geležinkelio tiesimui. Gyvendamas svetimoje šalyje, rūpinosi Lietuvos reikalais – rėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimą, buvo 1892 m. įkurtos Petrapilio lietuvių ir žemaičių labdaringosios draugijos narys. Mokėjo daug kalbų (lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų), domėjosi medicina, kultūrologija, filosofija. Laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Vienybė lietuvninkų“ spausdino straipsnius, publicistikos ciklus „Gromatos iš Maskolijos“, „Kultūriški etiudai“, „Politiškas šiupinys“, kelis apsakymus. 

Su broliu Juozu Vilkutaičiu-Keturakiu parašė komediją „Amerika pirtyje", sulaukusią didelio kultūrinės visuomenės dėmesio.

Susirgęs nepagydoma liga, 1902 m. A. Vilkutaitis išvyko gydyti į Petrapilį, ten 1903 m. mirė.