Prozininkas. Gimė 1910 10 22 Kareivonyse, Kaišiadorių raj. Mirė 2007 01 25.
Šiek tiek pasimokęs gimtajame kaime, įstojo į S.Daukanto mokytojų seminariją Kaune ir ją 1928 m. sėkmingai baigė. Mokytojavo Veprių, Žiežmarių ir Vaiguvos pradinėse mokyklose bei Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune. Norėjo būti karininkas, todėl nuėjo į Karo mokyklą, kurioje mokėsi 1931-1932 metais. 1940 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą, 1942-1944 buvo Kauno 10-osios gimnazijos direktoriumi. 1944 m. J. Kralikauskas pasitraukė iš Lietuvos, palaidojęs žmoną (ji mirė 1942 m. turėdama vos 25 metus) ir vieną iš dvynių. Kitą sūnų, Virgilijų, paliko senelės globai. Nuo 1948 m. J. Kralikauskas gyveno Kanadoje, dirbo Picle Crow aukso kasyklose; 1996 m. grįžo į Lietuvą.
J. Kralikauskas debiutavo apsakymų rinkiniu apie mokyklos gyvenimą Septyni kalavijai (1937). Gyvendamas išeivijoje išleido asmeninine patirtimi pagrįstą apysaką apie darbą kasyklose Urviniai žmonės (1954) bei romaną Šviesa lange (1960). Šiuose kūriniuose vyrauja žmogaus vienatvės motyvai, vaizduojama atšiauri, individo dvasią alinanti aplinka. Vėliau J. Kralikauskas atsidėjo istorinei prozai, kurioje reprezentuojami reikšmingi tautos būties etapai. Daug dėmesio jis skyrė savo romanuose Mindaugo epochai: Titnago ugnis (1962), Mindaugo nužudymas (1964), Vaišvilkas (1971), Tautvila (1973), Mindaugas (1995). Istoriniuose biografiniuose romanuose Martynas Mažvydas Vilniuje (1976) ir Įkaitę Vilniaus akmenys (1979) vaizduojami XVI a. lietuvių kultūrininkai, daug dėmesio kreipiama į veiksmo kontekstą. Romane Po ultimatumo (1980) ir apysakoje Vėlinės (1988), kūriniuose, pagrįstuose faktografine medžiaga, autentiškais paliudijimais, pasakojama apie 1941-1944 įvykius Lietuvoje. Savo istorinio romano koncepciją bei savotišką kūrybos autoanalizę J. Kralikauskas pateikė knygoje Ąžuolai piliakalnyje: Devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos (1984). Gražią, išsamią monografiją apie šį romanistą 2002 m. parašė a.a. prof. Elena Nijolė Bukelienė. Nuo 1992 m. – LRS narys.
