Lietuvos dvasininkas, politikas. 1905 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, 1913 m. baigė Seinų kunigų seminariją, 1917 m. – Petrogrado dvasinę akademiją. 1914 m. įšventintas į kunigus. 1917–1918 m. Voronežo lietuvių berniukų gimnazijos kapelionas, ateitininkų sąjūdžio Rusijoje veikėjas. Su kitais Rusijoje 1917 m. įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją, iki 1918 m. jai pirmininkavo. 1918 m. pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo bolševikų už akių nuteistas mirti, bet slapta parvyko į Lietuvą. Iki 1919 m. sausio mėn. dirbo Lietuvos Taryboje, vėliau – Vidaus reikalų ministerijoje, Žemės ūkio ministerijoje. 1920–1927 m. Seimo atstovas, 1919–1923 m., 1926–1927 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos centro komiteto, 1946–1950 m. partijos pirmininkas. 1923–1926 m. žemės ūkio ministras. Prisidėjo prie Gruodžio septynioliktosios perversmo valdžios įteisinimo, naujos vyriausybės sudarymo, buvo Seimo I vicepirmininkas. Nuo 1927 m. jo politinė veikla buvo varžoma. 1927–1929 m. studijavo Prancūzijoje. 1931–1933 m. Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. 1933–1935 m. Veiverių, 1935–1942 m. – Kalvarijos parapijos klebonas. SSRS okupavus Lietuvą siekė apsaugoti bažnyčią nuo persekiojimo, gynė tikinčiųjų teises. Vokiečių okupavijos metais protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą. 1942 m. gestapo suimtas, kalintas, 1943 m. internuotas Regensburge, 1945 m. Sąjungininkų išvaduotas. 1945–1955 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. Nuo 1957 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuo 1905 m. bendradarbiavo spaudoje. Parašė veikalų religijos, kultūros, politikos, žemės reformos temomis.