Vokiečių rašytojas. Tikr. Rudolf Ditzen. Gimė 1893 m. liepos 21 d. Greifsvalde, mirė 1947 m. vasario 5 d. Berlyne.

Dirbo žemės ūkio inspektoriumi, žurnalistu, redaktoriumi.

Nacių valdymo metais ūkininkavo provincijoje.

Pirmieji kūriniai – ekspresionistiniai romanai „Jaunasis Gėdešalis“ (1920), „Antonas ir Gerda“ (1923). Socialiniuose romanuose „Valstiečiai, bonzos ir bombos“, „Vilkas tarp vilkų“ (1937), „Geležinis Gustavas“ vaizduojami įvairių socialinių sluoksnių santykiai Weimaro respublikos laikotarpiu.

Išgarsėjo romanu „O kas dabar, mažasis žmogau?“ (1932, lietuvių k. 1960), kuriame pasakojama, kaip žlunga herojaus laimės viltys ekonominės krizės sąlygomis.

Romane „Kam teko srėbti iš kalėjimo dubenėlio“ (1934) parodomas bedvasis justicijos mechanizmas, gvildenama visuomenės pažeminto žmogaus problema.

Romane „Žmogus miršta vienas“ (1947, lietuvių k. 1976) vaizduojami tragiškai pasibaigę paprastų žmonių mėginimai pasipriešinti nacių režimui.

Kūrybai būdinga realistinis vaizdavimo būdas, socialistinis kritiškumas, užuojauta mažajam žmogui.

Parašė pramoginių („Nemylimas vyras“ 1940), autobiografinių („Anuomet mūsų namuose“ 1941, lietuvių k. 1988, „Slogutis“ 1947, lietuvių k. 1994, „Girtuoklis“ 1950, lietuvių k. 1993) kūrinių, knygų vaikams, pasakų. (lietuvių k. „Pasakos“ 1964).