Vokiečių rašytojas. Gimė 1802 m. lapkričio 29 d. Štutgarte, mirė 1827 m. lapkričio 18 d. ten pat.

Daktaras (1825).

Tubingene studijavo teologiją ir filosofiją.

Dirbo namų mokytoju, daug keliavo.

Išgarsėjo pirmosiomis knygomis „Ištraukos iš šėtono memuarų“ (2 d. 1826–1827), „Pasakų almanachas apsišvietusiųjų luomų sūnums ir dukterims“ (1826).

1827 ir 1828 m. išleisti dar 2 pasakų rinkiniai.

Pasakoms (populiariausios – „Kalifas gandras“, „Pasaka apie mažąjį Muką“, „Nykštukas Nosis“, „Jaunasis anglas“, „Šaltoji širdis“) būdinga optimizmas, jose ryšku šviečiamosiso idėjos, gausu realistinių elementų.

Veikiamas W. Scotto paaršė istorinį romaną „Lichtenšteinas. Romantinė legenda iš Viurtembergo idtorijos“ (3 t. 1826).

Novelėje „Fantazijos Bremeno rotušės rūsy“ (1827) aprašomos vyno sukeltos vizijos, kuriami groteskiški paveikslai, susipina pokštai ir kritinės įžvalgos apie meną, gyvenimą.

Kūryboje derinami vėlyvojo romantizmo ir realizmo bruožai.

Lietuvių kalba išleisti V. Haufo pasakų rinkiniai (1921–2000 išėjo 13 leidimų).