Pedagogas, dramaturgas. Gimė 1897 m. vasario 4 d. (pagal naująjį kalendorių – 1897 m. vasario 17 d.) Pienionių k. (Anykščių r.), mirė 1981 m. gegužės 2 d. Kaune.

1916–1918 m. mokėsi gimnazijoje Petrograde (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija), kur baigė ir J. Vaičkaus vaidybos studiją.

Grįžęs į Lietuvą, 1920–1925 m. V. Petronis gyveno Anykščiuose ir dirbo mokytoju. 1920–1925 m. buvo Anykščių vidurinės mokyklos gamtos, gimnastikos ir vokiečių kalbos mokytojas bei klasės auklėtojas; taip pat pedagogų tarybos sekretorius.

1921–1925 m. dar dirbo Anykščių 2-ojoje žydų pradžios mokykloje lietuvių kalbos mokytoju.

1923 m. dalyvavo vasaros kursuose – pedagoginėje ekskursijoje į Vokietiją ir Čekoslovakiją, vėliau keletą metų lankė fizinio lavinimo kursus Palangoje.  Nuo 1925 m. priklausė Lietuvos mokytojų profsąjungai, vėliau dalyvavo Lietuvos jaunimo sąjungos veikloje.

V. Petronis režisavo moksleivių spektaklius „Kuprotas oželis“, „Gaila ūsų“, „Kurčias žentas“ ir kitus Anykščių vargonininko Juozo Survilos salėje, pats juose vaidino, grojo mokyklos styginių instrumentų orkestrėlyje.

1923 m. V. Petronis kartu su kitais mokytojais įkūrė Anykščiuose kultūros būrelį, kurio nariai platino ir socialistinę literatūrą, slapta skaitė paskaitas. Dėl laisvamaniškų pažiūrų V. Petronis buvo apskųstas Švietimo ministerijai, o ši 1925 m. vasarą perkėlė jį į Vilkijos (Kauno r.) progimnaziją.

Ten 1925–1926 m. vienas iš jo mokinių buvo būsimasis rašytojas Petras Cvirka (1909–1947). Vėliau jis yra sakęs: „Jei ne mokytojas Vincas Petronis, tai iš manęs būtų išėjęs koks pienininkas ar valsčiaus raštininkėlis.“ Vos išeidavo nauja P. Cvirkos knyga, jis ją dovanodavo savo mokytojui.

1926 m. gegužę V. Petronis Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir šias pareigas ėjo kelis mėnesius, kol Seimas 1926 m. pabaigoje buvo paleistas.

1927 m. V. Petronis išvyko į Kauną ir 1927–1940 m. dirbo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytoju. 1927-1930 m. jis neakivaizdžiai studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos-matematikos fakultete, taip pat 1929 m. įgijo ir kūno kultūros mokytojo išsilavinimą.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. liepą V. Petronis buvo paskirtas Kūno kultūros rūmų direktoriumi, redagavo laikraštį „Raudonasis sportas“. Tuo metu vadovavimą kūno kultūrai ir sportui Lietuvoje faktiškai perėmė partinės organizacijos, buvo pradėti kurti nauji valstybiniai ir visuomeniniai organai. 1940 m. gruodžio 17 d. Kūno kultūros rūmai buvo panaikinti, įsteigtas Fizinės kultūros ir sporto komitetas, o V. Petronis, paskutinis šių rūmų vadovas, nuo 1940 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas.

1941–1949 m. V. Petronis dirbo Pedagoginės ir Enciklopedijų, žinynų ir mokslinės literatūros leidyklose redaktoriumi.

1949–1957 m. dirbo Kauno pedagoginės mokyklos mokytoju, kol išėjo į pensiją. 1950–1953 m. buvo ir Kauno srities švietimo skyriaus inspektorius.

Dirbdamas mokytoju, V. Petronis parašė scenos vaizdelių mėgėjų teatrams „Nesveikos pažiūros“ (1925), „Nepasisekė debiutas“ (1929), „Mūsų rykštė“ (1929). Vėliau jis parašė ir išleido knygas „Fiziško auklėjimo metodika“ (1935), „Kūno grūdinimas“ (1935), „Mokslinis ateistinis auklėjimas mokykloje“ (kartu su A. Gulbinskiene, 1959).

Pedagoginiais, kūno kultūros klausimais V. Petronis rašė „Lietuvos žiniose“, „Mokykloje ir gyvenime“, „Kultūroje“, „Jaunime“, „Fiziškame auklėjime“, po Antrojo pasaulinio karo – „Kauno tiesoje“, „Tarybinėje mokykloje“, „Tarybiniame mokytojuje“ ir kitur.