Poetas, folkloristas, filologas, istorikas. Simonas Tadas Stanevičius gimė 1799 m. spalio 26 d. Kanopėnuose.
Pirmasis profesionalus lituanistas filologas. 1826 m. baigė Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Iki 1829 m. gyveno Vilniuje, vėliau pas grafą J. V. Platerį Gediminaičių dvare prie Švėkšnos (padėjo kurti jo biblioteką), nuo 1834 m. – Raseiniuose, 1836 m. jam mirus – pas K. Platerį Stemplėse.
Parašė 6 pasakėčias ir odę (išspausdinta knygoje „Šešios pasakos Simono Stanevičiaus žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio lietuvninko prūso“). Odė „Šlovė žemaičių“ skirta Vilniuje susitelkusių žemaičių kultūrinei veiklai šlovinti; joje pakiliai reiškiami visuomenės idealai, siekis ugdyti lietuvių kalbą, prikelti iš užmaršties tautos istoriją. Odės struktūra klasicistinė (išlaikyta griežta forma, vartojami superliatyviniai epitetai), bet turinys romantiškas; tai pirmasis šio žanro pavyzdys lietuvių kalba, tapęs jaunimo himu, kurio dvasią perėmė V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Pasakėčios „Lapė ir juodvarnis“, „Lapė ir žąsys“ parašytos sekant Ezopu, kitos – „Arklys ir meška“, „Aitvarai“, „Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko“, „Žmogus ir levas“ – originalios arba sukurtos tautosakos motyvais. Vertingiausios yra „Arklys ir meška“ ir „Aitvarai“: pirmoje reiškiama lietuvių tautos laisvės ir bendrumo idėja, antroje keliama laisvo valstiečio darbo prasmė.
Parengė anoniminę XVIII a. lietuvių kalbos gramatiką „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos“ (1829 m.), pratarmėje atsispindi lietuvių inteligentų kultūrinės veiklos kryptys, būtinumas sekti Mažosios Lietuvos raštijos pavyzdžiu.
1829 m. paskelbė pirmąjį Lietuvoje dainų rinkinį „Dainos žemaičių“, o 1833 m. – jų melodijas („Pažymės žemaitiškos gaidos, pridėtinos prie Dainų žemaičių“).
S. T. Stanevičius domėjosi istorija, susirašinėjo su T. Narbutu, M. Balinskiu. Apie 1838 m. lenkų kalba rašytame lietuvių mitologijos tyrinėjime („Lietuvių mitologijos aiškinimas“, išleista 1967 m.) bandoma nustatyti šaltiniuose minimų dievų autentiškumą, rekonstruoti jų vardų lietuviškas formas. Rengė lietuvių-lenkų kalbų žodyną (rankraštis neišliko).