Vienas pirmųjų profesionalių lietuvių skulptorių.

Gimė 1881 m. lapkričio 18 d. Paliukuose (Pumpėnai). Augo neturtingoje šeimoje. Nuo ankstyvos vaikystės piemenaudavo, padėdavo tėvui dirbti staliaus darbus, pardavinėdavo savo drožinius ar lipdinius iš molio. Baigė keturmetę Pumpėnų mokyklą, vėliau išvyko į Panevėžį. Buvo gabus ir turėjo gerą muzikinę klausą, grojo smuiku. 1904–1906 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, nuo 1907 m. ėmė dalyvavauti lietuvių dailininkų parodose. Po trejų metų įstojo į Peterburgo dailės akademiją, kurioje sukūrė vieną pirmųjų svarbesnių savo darbų – „Mąstytoją“. Baigęs akademiją, metus tarnavo Rusijos kariuomenėje, 1919–1928 m. mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Vėliau persikėlė į Kauną, dėstė meno mokykloje, po to – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1932–1938 m. J. Zikaras vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungai.

Reikšmingiausi darbai: paminklai „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, „Laisvė“, „Knygnešys“, J. Basanavičiaus, S. Daukanto, V. Kudirkos paminkliniai biustai , bareljefai, medaliai ir monetų modeliai.

1944 m. J. Zikaras tapo profesoriumi, tačiau tais pačiais metais, neištvėręs saugumiečių persekiojimų, tardymų, grasinimų šeimai, nusižudė.