Stanislovas Riauba

First name Stanislovas
Surname Riauba
Professions tautodailininkas, skulptorius
Date of birth 1904-11-13

Detailed biography

Tautodailininkas (skulptorius). Gimė 1904 m.lapkričio 13 d. Godeliuose (Platelių vls., dab. Plungės r.), mirė 1982 m. balandžio 12 d. Beržore (Plungės r.), palaidotas Beržoro kapinėse. Ant kapo pastatytas paminklas (autorius – liaudies menininkas V. Ulevičius).

Nuo 1960 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje; individualios Vilniuje (1964, 1975), Plungėje (1979, pomirtinė 2004).

Nuo 1920 m. [iemenaudamas peiliuku drožė paukštelius, žvėrelius, pypkes, rėmelius, dėžutes, jas pagražindavo lapeliais, brūkšneliais.

Iš ansktuvųjų kūrinių žinomos didelės, dekoratyvios, apibendrintos formos skulptūros „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ (1936), „Angelas sargas“ (1942).

XX a. 6 deš. drožė šventųjų skulptūrėles, užgavėnių kaukes, žaislus, dėžutes, jas ouošė reljefinėmis gėlėmis, žvaigždutėmis, trilapiais, vynuogių kekėmis; rankšluostines, pelenines, lazdas paįvairindavo figūriniais motyvasi.

Kūryboje vgyravo fokloro, kasdienės buities ir švenčių motvai, pasakų, legendų, istoriniai personažai, dažnos velnio, ragabos figūros, stebuklingi paukščiai, slibinai, XX a. 7 deš. vid. atsirado ilgaplaukių vešliomis garbanomis gražuolių princesių ir karalaičių. Skulpūrėlės nedidelės, apvalios, išraiškingai deformuotos, glotnios, dekoratyvios, dažytos ryškiomis spalvomis („Ponas ir mužikas“, „Malūnininkas“, „Davatka ir velnias“, „Ragana“, visi 1961).

Brandžiausi kūriniai – „Gyvačių kerėtojas“ (1964), „Platelių ežero salos ragana“, „Laikrodininkas“ (abu 1965), „Karys“ (1966), vėlyvojo laikotarpio – „Orleano mergelė“, „Dinozauras“, „Slibinas“ (visi 1978), „Gėlių karalienė“ (1979).

Skulptūras drožė iš liepos, drebulės, kartais ąžuolo, jos pasižymi liaudišku humoru, fantazija, drožybos kruopštumu, meistriškumu, meninės formos išraiškingumu.

S. Riaubos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Žemaičių muziejus „Alka“ Plungėje.

Cultural environment

Lietuvių.

Sources

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, t. 20, p. 29–30.