Prancūzų skulptorius. Gimė 1840 m. lapkričio 12 d. Paryžiuje, mirė 1917 m. lapkričio 17 d. Meudone.

Vienas žymiausių pasaulio skulptorių.

Mokėsi Dekoratyvinio meno mokloje Paryžiuje (J.-B. Carpeaux klasėje, 1854–1857), A.-L. Barye studijoje (1864).

nepriimtas į Dailės mokyklą Paryžiuje (bandė stoti net 3 kartus), dirbo Sevre's manufaktūroje, dekoravo pastatus.

1862 m. buvo užsidaręs vienuolyne (vienuolyno vyresnysis pastebėjęs jo talentą pasiūlė tobulintis).

1864–1870 m. dirbo skulptoriaus A. E. Carrier-Belleuse'o dirbtuvėse asistentu.

Gyveno Belgijoje (1872–1874), Londone (1881–1882), keliavo po Italiją (1876), nuo 1894 m. gyveno Meudone, 1907 m. persikėlė į Paryžių.

O. Rodeno kūrybą labiausiai paveikė Donatello, o labiausiai – Michelangelo skulptūros, taip pat barokinių skulptūrų formos. Buvo suartėjęs su simbolistais (vėlesniuose kūriniuose yra jų įtakos).

Akademizmo tendencijų nepaisantys jo kūriniai iš pradžių amžininkų nebuvo suprasti, sukėlė prieštaringų vertinimų.

Skulptūra „Vyras sulaužyta nosimi“ (1864) į Saloną buvo priimta tik iš antro karto, „Bronzos amžius“ (1877) kritikuotas dėl per didelio tikroviškumo (manyta esant gyvo kūno išlieja).

Vėliau skulptoriaus kūryba pradėta vertinti, jis gaudavo valstybinių užsakymų.

Svarbiausias kūrinys – nuo 1880 m. Prancūzijos vyriausybės užsakymu kurtos bronzinės durys „Pragaro vartai“ būsimam Dekoratyviųjų menų muziejui Paryžiuje (kūrė iki mirties, nebaigė); 186 figūrų horeljefinė kompozicija buvo paveikta L. Ghiberti. „Pragaro vartų“ tema sukūrė ir pavienių skulptūrų (dauguma jų yra po keletą replikų), žymiausios: „Bučinys“ (1889), „Mąstytojas“ (1902), kitos: „Tupinti moteris“ (1884), „Trys šešėliai“ (1886), „Ugolinas“ (1906).

Sukūrė paminklą „Calais miestelėnai“ (1886); sudėtingos faktūros skulptūrinės kompozicijos figūros ekspresyvių, kontrastingų judesių, raiškių psichologinių charakteristikų.

Žymesni O. Rodeno prancūzų menininkų paminklai: C. Lorraino (1892), V. Hugo (1897 modelis, 1964 išlietas), H. de balzaco (1898). Sukūrė biustų, portretų.

Kūrybai būdinga tiems laikams novatoriška modeliuotė: nelygus paviršius, jo įvairūs efektai, fragmentavimas, neišbaigtumas, žemas pjedestalas; stilius artimas impresionizmui.

Kūriniai išsiskiria stulbinančia jėga ir tikroviškumu, jie kupini kančios, vidinės įtampos, nerimo; kurdamas portretus stengėsi suteikti gyvybingumo, pagauti kūno judesį.

O. Rodeno kūrybai būdinga ir ryškus erotiškumas, aistra bei grožis.

Nuo 1900 m. daugiausia kalė ir lipdė nedideles skulptūras, sukūrė daug išraiškingų, eskiziškų piešinių.

Susidomėjęs gotikinėmis katedromis ir skulptūra, parašė ir iliustravo knygą „Prancūzijos katedros“ (išleista 1914).

1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje jo kūriniams eksponuoti buvo pastatytas atskiras paviljonas.

Padarė perversmą ir didelę įtaką XX a. skulptūrai.

Padovanojo savo kūrinių kolekciją Prancūzijai; nuo 1919 m. ji eksponuojama O. Rodeno muziejuje jo buvusiuose namuose Paryžiuje, taip pat Meudone.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2011, t. 20, p. 209–210).