Italų dailininkas, grafikas, poetas ir aktorius, Neapolio mokyklos atstovas. Gimė 1615 m. Neapolio priemiestyje Areneloje, mirė 1673 m. kovo 15 d. Romoje.

Buvo vienas originaliausių XVII a. menininkų ir ekstravagantiškiausių to meto asmenybių. Jo tėvas Vito Antonio Rosa norėjo, kad sūnus taptų teisininku ar kunigu, tad išsiuntė jį mokytis pas somaskų (Somaschi) tėvus. Čia Salvatoras susidomėjo tapyba. Iš pradžių jis slapta mokėsi pas dėdę Paolo Greco, po to pas savo svainį Francesco Fracanzano, Jusepe de Riberos mokinį, gal ir pas patį anuomet garsiausią Neapolio tapytoją J. de Riberą. Kurį laiką dirbo kartu su batalistu Anielo Falcone. Tad ankstyvuoju laikotarpiu daugiausia tapė mūšius ir peizažus, persmelktus pirmykščio gamtos grožio, neapolietiškos energijos ir paženklintus turtingo bei ekspresyvaus potėpio.

1635 m. išvyko į Romą. Iš pradžių buvo kardinolo Francesco Maria Brancacci‘o, kuris 1638 m. tapo Viterbo vyskupu, globotinis. Bet jau 1639 m. jis įsigijo nuosavą namą, kuris tapo poetų, rašytojų ir aktorių grupės susibūrimų centru. Pats rašė poetines satyras. Vieno vaidinimo metu jis įžeidė galingiausią to meto Romos menininką Gianlorenzo Berninį ir tapo Romoje ne ypač pageidaujamas, tad 1640 m. mielai pasinaudojo Giovanni Carlo de Medici kvietimu ir išvyko į Florenciją. Toskanoje praleido 9 metus, pristatydamas naują peizažo tipą ir toliau kurdamas satyras. 1649 m. jis grįžo į Romą ir nutarė siekti pripažinimo kaip istorinių scenų tapytojas. Šio laikotarpio kūriniuose neapolietiška jėga savitai persipina su „didžiąja Romos maniera“.
Tapė batalines scenas, makabriškus siužetus, paveikslus religine ir istorine tematika, bet svarbiausia, kad atsisakęs klasikinio grožio ir atsigręžęs į natūrą, pamėgęs pirmykščio grožio ir laukines scenas jis tapo vienu iš romantiško peizažo pirmtakų Europoje.

 

Biografiją parengė Irmantė Šarakauskienė.
                                                                

Italų, romiečių, florentiečių.