Rašytojas (prozininkas, dramaturgas), vertėjas. Tikroji pavardė Ptašinskas (iki 1920 m.), gimė 1899 m. kovo 2 d. Titoniuose (Pakruojo r.), mirė 1981 m. liepos 20 d. Kėdainiuose, palaidotas Vilniuje.

1927 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą.

1926–1946 m. mokytojavo Kėdainių gimnazijoje.

Ankstyvojoje kūryboje (apsakymų rink. „Vidurnakčių baladė“, 1928; drama „Užgrobtoj žemėj“, 1931; autobiografinis rom. „Našlės vaikas“, 1932) deklaratyviai reiškiamos patriotinės idėjos, stilius patetiškas ir sentimentalus. Romane „Pirmieji metai“ (1936) panaudoti autoriaus pedagoginio darbo pradžios įspūdžiai. Kuriami empiriniai miesčioniškos provincijos buities, vienspalviai karjeristų, prisitaikėlių paveikslai. Su teigiamo herojaus Aloizo Giedrės paveikslu susijusios tematinės linijos stilistinė išraiška turi dar ankstyvajai prozai būdingo ištęstumo, atviro tendencingumo, vidinių išgyvenimų lėkštumo. Tačiau stiliaus kokybę lemia žaisminga ironija – svarbiausias šio kūrinio pasiekimas. Antrojoje romano laidoje (1958) Aloizas Giedrė tapo aršiu smetoninės Lietuvos kritiku, bet dingo ironijos spalvos. Kūrybos centras – romanas „Kaimynai“ (1939), atskleidžiantis autentišką tarpukario Lietuvos kaimo vaizdą bei poetizuotą kaimiečio dvasinį pasaulį. Romano struktūra paremta dviejų skirtingų gyvenimo sampratų – tradicinės ir naujų laikų – konfliktu. Nekvestionuojama vertybė – ištikimybė tėvų ir protėvių palikimui. Ūkininko buitis, bernelio ir mergelės meilė, žemės darbai kaip natūrali amžinojo gamtos ritmo dalis, religinės šventės ir apeigos, – tai vaizduojama pakylėtai, lyriškai. Negatyvios miesto civilizacijos įtakų paveikto kaimo gyvenimo apraiškos piešiamos iš objektyvaus stebėtojo pozicijų.
Nauja romano redakcija (1956) vientisesnė stilistiniu požiūriu, darnesnės kompozicijos. Tačiau taikantis prie sovietinės ideologijos reikalavimų autoriui teko ryškinti socialinės nelygybės akcentus, „valyti“ tekstą nuo krikščioniškosios pasaulėžiūros apraiškų. Pastangos prisitaikyti, privalomų ideologinių klišių laikymasis ypač pakenkė sovietinio laikotarpio kūrybai.

Romanų trilogijoje „Jaunystė“ (1959), „Netekėk, saulele!“ (1963), „Čia mūsų namai“ (1969) J. Paukštelis siekia aprėpti plačią Lietuvos istorijos panoramą (prieškaris, karas, pokaris), ieško kaime „klasių kovos“, gvildena socialinę problematiką. Romanus jungia jauno žmogaus iš kaimo Valento Bernoto charakteris bei likimas. Dogmatišką istorijos sampratą iliustruojančius vaizdus bandoma derinti su veikėjo vidiniu emociniu turiniu – kaimo jaunuolio gamtos, meilės išgyvenimais, ateities svajonėmis, šviesos troškuliu, bet skirtingos medžiagos klodai išlieka romanuose struktūriškai menkai susieti.

Paukštelis iš prigimties pasakorius memuaristas, kuriam sunkiai sekėsi konstruoti konceptualias struktūras.

Apsakymams (rink. „Apyniai kvepėjo“, 1971) nebūdingas dramatiškas veiksmas, konfliktiškos situacijos įtampa. Ryškiau negu romanuose apnuoginta autobiografinė medžiaga, pasakotojo emocingumas, lyrinė prisiminimų intonacija bei fragmentiška kompozicija.

Memuarinė knyga „Dažnai atsimenu juos“ (1979) – atsiminimai iš viso sąmoningo gyvenimo pradedant pradžios mokykla ir baigiant paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu. Tai yra kultūros žmonių, dažniausiai rašytojų portretai – ne epiniai, bet ryškūs, lipdomi iš subjektyvaus impresinio pobūdžio detalių.

Pokario metais parašyti veikalai (apybraiža „Kelionė po Užkaukazę“, 1948; dramos „Audra ateina“, past. 1948, išl. 1956, ir „Vaiduokliai, 1953) neturi išliekamosios vertės.

Yra išvertęs A. Čechovo apsakymų, N. Leskovo apysakų, K. Sedycho, I. Olbrachto romanų.