Rusijos valstybės veikėjas. Gimė 1739 m. rugsėjo 24 d. Čižove (Smolensko sr.), mirė 1791 m. spalio 16 d. prie Jasų.

Taurijos šviesiausiasis kunigaikštis (1783). Generolas feldmaršalas (1784).

Nuo 1761 m. tarnavo raitelių gvardijoje. Dalyvavo 1762 m. rūmų perversme, po kurio sostą užėmė Jekaterina II.

Pasižymėjo 1768–1774 m. kare su Turkija. 8 deš. vid. Jekaterinos II favoritas. Iki pat mirties darė didžiulę įtaką imperatorės politikai.

1774 m. paskirtas N. Rusijos Azovo ir Astrachanės generalgubernatoriumi. Valdė visą pietinę Rusijos dalį, vadovavo tvirtovių ir miestų, Juodosios jūros laivyno statybai.

1774 m. surengė baudžiauninkų ekspediciją prieš J. Pugačiovo sukilėlius, 1775 m. sunaikino Zaporožės Sečę, vėliau panaikino kazokų laisves ir savivaldą.

Jo pastangomis prie Rusijos 1783 m. prijungtas Krymas ir gretimos teritorijos.

Nuo 1784 m. Karo kolegijos prezidentas.

Pasakojama, kad Jekaterinai II 1787 m. lankantis jo valdomose srityse, jis pakelėse liepęs pristatyti butaforinių kaimų (iš čia kilo posakis „Potiomkino kaimai“ – dirbtinės priemonės, kuriomis siekiama suklaidinti). Dabartiniai istorikai mano, kad šie pasakojimai ne visai atitinka tikrovę – G. Potiomkinas iš tiesų buvo geras administratorius.

Per 1787–1791 m. karą su Turkija vadovavo Rusijos kariuomenei.

Turėjo įtakos ir Jekaterinos II politikai Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu, kai kurių amžininkų teigimu, net svajojo tapti Abiejų Tautų Respublikos valdovu.

1791 m. Rusijos vardu siūlė Prūsijai Abiejų Tautų Respubliką pasidalyti.

Mirė vykstant taikos deryboms su Turkija nesulaukęs Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo.