Čekų anatomas, fiziologas. Gimė 1787 m. gruodžio 17 d. Libochovice, mirė 1869 m. liepos 28 d. Prahoje.

Nuo 1797 m. priklausė pijorų ordinui, 1805 –1806 m. dėstė pijorų mokykloje Stražnicėje, 1806–1807 m. – Pijorų filosofijos institute Litomyšle. 1807–1813 m. dirbo repetitoriumi turtingųjų šeimose Prahoje.

1819 m. baigęs mediziną Prahos universitete dirbo šio universiteto Anatomijos katedros prozektoriumi ir asistentu.

1823–1849 m. dėstė Breslau (dab. Vroclavo) universitete, kuriame 1839 m. įkūrė fiziologijos laboratoriją, 1842 m. tapusią Fiziologijos institutu; profesorius (1823).

Nuo 1850 m. iki mirties dėstė Prahos universitete, buvo Fiziologijos katedros vadovas.

Suformulavo ląstelių teoriją, kad gyvieji organizmai sudaryti iš pavienių ląstelių, pasiūlė protoplazmos ir plazmos terminus.

1823 m. aprašė žmogaus atpažinimo metodą pagal pirštų atspaudus, 1825 m. – gemalinę pūslelę. 1820–1827 m. tyrė pusiausvyrą ir svaigimą, aprašė pusiausvyros ir pozicijos palaikymo fenomeną (dabar žinomas kaip Purkinės dėsnis).

1829 m. ištyrė kamparo, opiumo, šunvyšnės ir terpentino poveikį žmogaus organizmui, 1833 m. – odos prakaito liaukas, 1835 m. – kasos fermentinę funkciją, 1837 m. – smegenėlių ganglijus ir epitelinių ląstelių blakstienėlių funkciją.

Pasiūlė tirti vidinę akį pasitelkiant šviesos šaltinį ir išgaubtą lęšį (vėliau H. F. Helmholtzas tai įdiegė sukurdamas oftalmoskopą).

1837 m. aprašė smegenų žievės nervines ląsteles (Purkinės lastelės), 1839 m. – vad. Purkinės skaidulas širdies endokardo laidžiojoje sistemoje.

Rūpinosi, kad Prahos universitete būtų dėstoma čekų kalba, buvo vieno iš dienraščių redaktorius, vertė į čekų kalbą F. Schillerio, W. Shakespeare'o ir kitų kūrinius, operų libretus.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2011, t. 19, p. 319–320).