Dalia Lidija Mataitienė

First name Dalia Lidija
Surname Mataitienė
Maiden name Kapustinskaitė
Professions dailininkas scenografas, tapytojas
Date of birth 1936-06-06

Detailed biography

Teatro dailininkė, tapytoja. Gimė 1936 m. birželio 6 d. Klaipėdoje. 
Sigutės Valiuvienės sesuo, choro dirigento ir režisieriaus Povilo Mataičio žmona.
1952–1954 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje (dabar gimnazija). 1954–1960 m. studijavo tapybą Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
1962–1964 m. Valstybinio liaudies dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“, 1964–1965 m. Lietuvos kino studijos dailininkė. Nuo 1974 m. LSSR liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupės (nuo 1992 m. Lietuvių folkloro teatras) vyriausioji dailininkė.
Nuo 1963 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
LSSR nusipelniusi meno veikėja (1983 m.). LSSR valstybinės premijos (1984 m.), Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2010 m.) laureatė. Apdovanota LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu (1998 m.).
Sukūrė scenografijų ir kostiumų Lietuvių fokloro teatrui („Scenos vaizdeliai“, 1978 m.; „Lietuvių gaidos“, 1982 m.; „Mano kanklės paauksuotos“, 1985 m.; „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“, 1997 m.). Sukūrė scenovaizdžių Klaipėdos (Nazımo Hikmeto „Legenda apie meilę“, 1976 m.), Kauno (S. Gedos, B. Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“, 1984 m.; W. Shakespeare’o „Ričardas II“, 1985 m.), Šiaulių (V. Mykolaičio‑Putino „Valdovas“, 1974 m.; B. Sruogos „Pajūrio kurortas“, 1975 m.), Lietuvos nacionalinio dramos (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“, 1971 m.; J. M. Synge’o „Narsuolis iš Vakarų pakrantės“, 1975 m.; F. Schillerio „Marija Stiuart“, 2004 m.), Erfurto dramos (K. Sajos „Jaučio metai“, 1979 m.), Kaliningrado dramos (F. Schillerio „Marija Stiuart“, 2006 m.) teatrų, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (G. Verdi „Nabucco“, 1992 m.; E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, 1995 m.) spektakliams. Kino filmų „Don Žuanas“ (1987 m.), „Strazdas – žalias paukštis“ (1990 m., abiejų režisierius J. Vaitkus) dailininkė. Sukūrė ornamentinės struktūros tapybos ir grafikos kūrinių. Kūrybai būdinga dekoratyvumas, emocingumas ir originalumas. Scenovaizdžiai įtaigūs, kuria ryškią spektaklio aplinką. 
Nuo 1960 m. dalyvavo parodose.
Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.

Sources

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.