Skulptorė, grafikė, pedagogė. Gimė 1923 m. liepos 14 d. Kaune, mirė 2009 m. lapkričio 8 d. ten pat.
Vytauto Klemkos žmona.
1941–1943 m. mokėsi Valstybinėje akušerių mokykloje. 1944–1950 m. studijavo skulptūrą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.
1943–1946 m. dirbo akušere Kauno universitetinėje klinikoje. 1949–1951 m. Kauno dailės mokyklos (dabar gimnazija) mokytoja, 1951–1966 m. Kauno taikomosios dailės instituto dėstytoja, 1961–1980 m. Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Kauno skyriaus dėstytoja; docentė (1973 m.). 1993–2000 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus restauratorė.
Nuo 1954 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
LTSR nusipelniusi mokytoja (1960 m.).
Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų („Motina ir vaikas“, 1973 m., „Kūrėja“, 1989 m., abi Kaune; „Jaunystė“ Druskininkuose, 1979 m.), smulkiosios plastikos kūrinių („Baltija“, 1983 m.), teminių, figūrinių (dažniausiai keraminių) kompozicijų, reljefų („Pajūrio moterys“, 1961 m.; „Dvi kartos“, 1964 m.; „Motinystė“, „Šeima“, abi 1972 m.; „Kardiologija“, 1981 m.; „Svajonė“, 1990 m.; „Skausmas“, 1992 m.), kultūros, meno ir mokslo veikėjų realistinių skulptūrinių portretų (akademiko V. Lašo, 1957 m.; Lazdynų Pelėdos, 1959 m.; aktoriaus A. Masiulio, 1983 m.; režisieriaus G. Padegimo, 1998 m.). Sukūrė grafikos (monotipijos, linoraižinio, medžio, kartono raižinio technika) įvairios tematikos kūrinių („Žvejo sapnas“, 1965 m.; „Darbas“, 1966 m.; „Kaimas ir miestas“, 1973 m.), tapybos kompozicijų („Poilsis“, „Motina“, „Mėnesiena“, visi 1967 m.). Kūrybai įtakos turėjo J. Mikėno, C. Brâncuşi kūrybos principai, tautodailė, antikos, Egipto, Rytų šalių menas. Skulptūroms būdinga apibendrintos stilizuotos formos, kompaktiškas monolitiškas siluetas ir kompozicija, lakoniškumas, harmoninga visuma, grafikos kūriniams – konstruktyvumas, dekoratyvumas.
Parodose pradėjo dalyvauti 1950 m.
Kūrinių yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje.