Fizikas, etnografas, visuomenės veikėjas. Gimė 1886 m. liepos 31 d. Purvaičiuose (Telšių r.), mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname, 1996 m. rugsėjo 8 d. palaikai perlaidoti Vilniuje Rasų kapinėse.

Gimė ūkininko šeimoje. 1899 m. įstojo į antrą Palangos progimnazijos klasę. 1903 m. baigė progimnaziją ir įstojo į Liepojos gimnaziją. Priklausė slaptam moksleivių būreliui, veikė tarp darbininkų. 1907 m. baigęs gimnaziją įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą.

Studijų metais buvo Lietuvos tyrimo ratelio pirmininkas. 1910 m. Peterburgo lietuvių studentų draugijos pirmininkas. 1910 m. parašė pirmą astronominio tipo straipsnį ir paskelbė lietuviškoje spaudoje. 1911 m. Žemaitijoje surašinėjo ir fotografavo koplytėles ir kryžius, Plungėje surengė vaidinimą „Tadas Blinda“. Nuo 1911 m. žurnalo „Visuomenė“ bendradarbis.

1913 m. baigė universitetą, metus dirbo mokytoju Palangoje. 1915–1917 m. dirbo evakuotoje Palangos gimnazijoje Viru ir Stavropolyje, ten ėjo ir Žemės ūkio instituto asistento pareigas.

1921 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, vėliau – Žemės ūkio akademijos docentas. 1925 m. išrinktas Akademijos profesorių tarybos sekretoriumi.

1926 m. rudenį persikėlė į Kauną. Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto eksperimentinės fizikos katedros docentas, dėstė fiziką. Valstybinės archeologijos komisijos narys, paruošė Įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos, dalyvavo įvairiose etnografinėse ekspedicijose. 1932 m. profesorius, Kauno zoologijos sodo steigimo iniciatorius. Nuo 1927 m. „Kultūros“ žurnalo bendradarbis.

1939 m. lapkričio mėn. paskirtas Stepono Batoro universiteto laikinuoju valdytoju. 1940 m. grįžo į Kauną ir vadovavo fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo (1943). 1941 m. gegužės mėn. bolševikų suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 22 d. naktį nuvežtas į Vilnių, paskui – į Minsko kalėjimą. Červenės žudynių metu pavyko išvengti mirties. 1942–1943 m. Savitarpio pagalbos Vykdomojo komiteto pirmininkas.

1944 m. liepos mėn. su dviem sūnumis (Liudu ir Vytautu) pasitraukė į Vokietiją, Bairoite organizavo Savitarpio pagalbos komitetą. 1949 m. apsigyveno Bostone (JAV), dirbo Tafto universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje. Užsiėmė drožyba iš medžio ir atsiminimų rašymu.
Derindamas profesinę, švietėjišką ir visuomeninę veiklą išleido 20 mokslinių knygų, parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, parengė pirmąjį Lietuvoje „Meteorologijos“ vadovėlį (1924), išspausdino studiją „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, išleido unikalią retrospekciją „Žemaičio šnekos“ (Londonas, 1961) bei „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (Čikaga, 1965).

Bendradarbiaudamas su kalbininku Jonu Jablonskiu paruošė fizikos terminų lietuvišką žodyną.

I. Končius spaudoje fotomėgėjus ir matininkus ragino fotografuoti kaimo žmonių darbus ir jų sukurtus dalykus. Jo nuotraukų negatyvų ir pozityvų yra Sankt Peterburgo valstybiniame etnografijos, Lietuvos nacionaliniame, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“ muziejuose.

Knygos:

„Palangos kraštas“ (su V. Ruokiu, 1925), „Instrukcija etnografinei medžiagai rinkti“ (1931), „20 kelionių po Kauno apskritį“ (su K. Avižoniu, S. Kolupaila, 1937), „Medžio drožiniai gimtajam kaimui atminti“ (1954), „Žemaičio šnekos“ (2 t., 1961, 1996), „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965), „Kelionė į Červenę ir atgal“ (1993), „Mano eitasis kelias“ (2001).

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro duomenų klasifikavimo specialistė Jurgita Komarovskytė.