Lietuvių rašytojas, literatūros kritikas, vienas esė žanro pradininkų lietuvių literatūroje.

1901–1906 m. mokėsi Jogailos universitete, 1911–1924 m. jame dėstė lietuvių kalbą. 1904 m. krokuvoje įsteigė draugiją „Rūta“ (su A. Varnu), subūrusią lenkų intelektualus ir ten studijavusius lietuvių menininkus. 1907 m. parengė A. Baranauskui skirtą almanachą „Gabija“. 1924–1933 m. VDU dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. Žurnalų „Baras“ ir „Gaisai“ bendradarbis. Jausdamasis nepakankamai įvertintas tautiečių, 1933 m. išvyko į Lenkiją.

Žymiausi kūriniai: esė rink. „Dievo šypsenos“ (1929), tragedija „Pasmerkimas“ (1906), prozos kūriniai „Lietuvos griuvėsių himnai“, „Genijaus meilė“ (1907) ir kt. Taip pat parašė nemažai literatūros kritikos, straipsnių, eilėraščių, publicistikos. Kūrybai būdinga literatūros modernizacijos programa, individualizmas, pranašiškos vizijos, aforistinė kalba.