Prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Gimė 1899 m. gruodžio 24 d. Šiupyliuose (Šiaulių r.), mirė 1972 m. vasario 28 d. Vilniuje.

Sūnus – kino operatorius Jonas Gricius, duktė – gydytoja onkologė Laima Griciūtė.

1921–1922 m. mokėsi Tautos vaidybos teatro vaidybos studijoje Kaune.

1923–1924 m. dirbo ir vaidino „Vilkolakio“ teatre.

1925–1926 m. Vytauto Didžiojo universitet studijavo humanitarinius mokslus.

1927–1940 m. dirbo laikraščių „Lietuva“ ir „Lietuvos aidas“ redakcijose.

1939–1940 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais dirbo laikraščių „Tarybų Lietuva“ ir „Tiesa“ redakcijose.

1941 m. ištremtas į Altajų, 1942 m. paleistas.

Dirbo valstybiniuose meno ansambliuose, sudarytuose Pereslavlyje Zaleskije, nuo 1943 m. Literatūrinės dalies vedėjas.

1944 m. grįžo į Lietuvą.

1944–1945 m. dirbo Meno reikalų valdyboje prie LSSR MT, 1946–1949 m. Vilniaus, Kauno teatrų Literatūrinės dalies vedėju, 1950–1955 m. Lietuvos rašytojų sąjungoje.

Iki 1940 m. daugiausia rašė feljetonus (rinkiniai „Čin-či-beris“ 1925, „Pamokslai idėjos broliams“ 1928, „Vyrai, nesijuokit!“ 1929, „Žvilgsnis į gyvenimą“ 1930). Jiems būdinga anekdotinės situacijos, ekspresyvus pasakojimas.

Sukūrė scenarijų „Vilkolakio“ bufonadiniams spektakliams, komediją „Palanga“ (pastatyta 1932, išleista 1974).

Sovietiniais metais parašė ideologizuotų pjesių („Skeveldros“, pastatyta 1949, „Liepto galas“, I variantas pastatytas 1950, abi išleistos 1951, II variantas pavadinimu „Išvakarės“ pastatytas 1952, „Karšta vasara“, pastatyta 1955, abi išleistos 1955), buitinių komedijų („Sėja ir pjūtis“ 1962, pavadinimu „Ir ūsai nepadėjo“, pastatyta 1962, „Buvo buvo, kaip nebuvo“, pastatyta 1963, išleista 1964), apsakymų ir feljetonų („Laiko dvasia“ 1946, „Žmonės“ 1960).

Parašė atsiminimų, scenarijų kino filmui „Kalakutai“, išvertė Nikolajaus Gogolio, Konstantino Simonovo, Boriso Lavreniovo, Antono Tamsaarės kūrinių.