Rašytojas, partinis veikėjas. Tikr. Aleksandras Guzevičius. Gimė 1908 m. birželio 7 d. Maskvoje, mirė 1969 m. balandžio 18 d. Vilniuje.

Besimokydamas Ukmergės gimnazijoje įsijungė į komunistinę veiklą. Pabėgęs į Sovietų Sąjungą, 1931 m. buvo atsiųstas pogrindžio veiklai – organizavo komjaunimą, verbavo trečiafrontininkus, buvo suimtas ir nuteistas 5 m. kalėti. Sovietams okupavus Lietuvą, paskirtas vidaus reikalų komisaru, pasirašė įsaką dėl 1941 m. birželio trėmimų.

Prasidėjus karui, pasirūpino išgabenti iš Kauno kalėjimo kalinius, kurie buvo sušaudyti Červenėje ir netoli Bigosovo (Baltarusija). 1940–1949 m. ir 1952–1956 m. LKP CK narys. 1945–1955 m. NKVD generolas, vadovavo kultūrai: buvo kultūros-švietimo įstaigų komiteto pirmininkas, grožinės literatūros leidyklos direktorius, kultūros ministras.

Rašytojo darbą laikė partinės politinės veiklos dalimi.

1935 m. Minske išleido komunistinę veiklą šlovinančių vaizdelių rinkinį „Vėliavininkė“. Po karo užsimojo sukurti lietuvišką revoliucinę epopėją nusižiūrėjęs į D. Furmanovo, A. Tolstojaus romanus apie Spalio revoliuciją.

Romanas „Kalvio Ignoto teisybė“ (1–2, 1948–1949; Stalino premija), skirtas 1919 „proletarinei revoliucijai“ Lietuvoje, buvo įtrauktas į mokyklų programas, inscenizuotas ir ekranizuotas. „Teisybės“ daugiatomiai tęsiniai „Broliai“ (1–4, 1951–1955), „Sąmokslas“ (1–2, 1964–1965) atvedė kalvį ligi 1926 m. gruodžio perversmo, nors jis nuolat dingdavo gausybėje tarpusavy nesusijusių įvykių, personažų, siužetinių linijų. Ištęstumas, palaida kompozicija, daiktavardinių konstrukcijų, svetimybių, tarmybių gausa daro „epopėjas“ sunkiai paskaitomas. Kaitaliojama tariamas dokumentalumas (proklamacijos, komunistinės spaudos, konferencijų medžiaga) ir atviras istorijos klastojimas (sukarikatūrintas Jonas Basanavičius), masinių scenų blokai ir politizuoti autoriaus monologai.

Prie „epopėjų“ tematikos ir stiliaus dermingai šliejasi keletas pjesių, apsakymų rinkiniai „Tamsioji naktelė“ (1958), „Juodoji torpeda“ (1966), apybraiža apie Vincą Kapsuką „Spalio komisaras“ (1967).