Lietuvių kunigas, kraštotyrininkas, etnografas. Gimė 1869 m. kovo 15 d. Rubežninkuose (Joniškio r.), mirė 1935 m. rugsėjo 21 d. Rudiškiuose (Joniškio r.).

1878 m. J. Žiogas įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją ir baigė penkias klases. Po to mokėsi Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune, kur 1893 m. buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo įvairiose Latvijos ir Lietuvos parapijose, nuo 1929 m. iki mirties – Rudiškiuose.

J. Žiogas rinko tautosaką, liaudies dainas, domėjosi etnografija, ypač senoviniais liaudies muzikos instrumentais. Aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime, domėjosi draudžiamąja lietuvių spauda (buvo persekiojamas už bandymus grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčią).

Aktyviausiai dirbo archeologijos srityje: tyrinėjo archeologinius objektus, rinko archeologinę medžiagą ir skelbė ją spaudoje. 1907 m. dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos steigiamajame suvažiavime kaip narys-steigėjas. Jo archeologinei veiklai didelę įtaką turėjo J. Basanavičius, su kuriuo J. Žiogas susirašinėjo. Kruopščiai sutvarkyta archeologinių radinių kolekcija po J. Žiogo mirties atiteko kunigui K. Kupriui-Kuprevičiui, vėliau buvo išblaškyta pas kunigo gimines, po karo dalį rinkinio surado ir įsigijo Šiaulių „Aušros” muziejus. Kasinėjo Imbarės piliakalnį ir kapinyną, Tintelių, Šateikių, Rūdaičių, Kūlsodžio, Sakuočių kapinynus (visi Kretingos r.) (1898 m.), Lapušiškės (Ignalinos r.) piliakalnį ir pilkapyną (1900 m.), Mičiūnų, Kubiliškio / Radišių (Rokiškio r.) pilkapius (1906 m.), Norkūnų (Rokiškio r.) pilkapyną (1907 m.), Visagino, Pasamanės pilkapius, žvalgė Čeberakų piliakalnį (visi Ignalinos r.) (1908), Petrašiūnų (Rokiškio r.) piliakalnį (prieš 1909 m.).

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras administratorė Viktorija Jonkutė.