Lietuvių rašytojas, filosofas, vertėjas, muzikas. Vydūnas (tikrasis vardas ir pavardė – Vilhelmas Storosta) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės r.).
1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1896–1898 m. Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 1900–1902 m. Leipcigo, 1913–1919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofiją, religiją, kultūrą, meną, literatūros istoriją, sociologiją, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.
1888–1892 m. Kintų pradžios mokyklos mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892–1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto.
1895 m. ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę lietuvių giedotojų draugiją,Vydūnas su šiuo choru surengė apie 200 lietuviškų vaidinimų, dainų švenčių Mažojoje Lietuvoje, koncertavo Lietuvoje, Šveicarijoje.
1895–1898 m. vadovavo „Birutės“ draugijos vyrų chorui. Užrašė ir harmonizavo liaudies dainų, išleido užsienio klasikų ir lietuviškų giesmių rinkinį „Giesmės“ (1932 m.), sukūrė choro dainų. Rašė apie choro muzikos interpretavimą, lietuvių liaudies dainų ir giesmių ypatumus.
1925 m. Klaipėdos meno mokykloje skaitė meno istorijos ir estetikos paskaitas.
Savo dramos veikaluose vartojo autentiškas ir savo perkurtas liaudies dainas, giesmes, raudas, šokius ir žaidimus, kanklių, varpų muziką. Jo dramą „Pasiilgimas veldėtojo“ su brolio A. Storostos muzika Tilžės lietuvių giedotojų draugija pastatė 1899 m. Tilžėje. Muzikinė drama „Gilanda“ liko nebaigta.
Vydūnas skambino arfa, kanklėmis, fortepijonu, griežė smuiku, grojo vargonais, trimitu.
Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“ (1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912–1925 m.).
1938 m. Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą, tačiau netrukus paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu.
Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų. Svarbesni darbai: „Visatos sąranga“ (1907 m.), „Likimo kilmė“ (1908 m.), „Apsišvietimas“ (1909 m.), „Tautos gyvata“ (1920 m.), „Sąmonė“ (1936 m.), drama „Probočių šešėliai“ (1908 m.), drama „Amžina ugnis“ (1913 m.), drama „Pasaulio gaisras“ (1928 m.) ir kt.
Vydūnas yra Kauno universiteto filosofijos garbės daktaras (1928 m.), Rašytojų tarptautinės organizacijos PEN klubo (1925 m.), Lietuvos rašytojų draugijos (1933 m.) garbės narys.
Vydūnas apdovanotas LDK Gedimino 3 laipsnio ordinu (1929 m.), „Trijų Liepsnų“ 1 laipsnio ordinu (1935 m.).
