Lietuvos archeologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos mokslų akademijos narė-korespondentė.

Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje susidomėjusi archeologija, 1936 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą studijuoti Lietuvos istorijos. 1940 m. studijas baigė jau Vilniaus universitete (baigiamojo darbo tema „Rytinės baltų ribos priešistoriniais laikais“). 

1938 m., rekomenduota prof. J. Puzino, pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo karo muziejaus Priešistorės skyriuje, ten tvarkė archeologinius radinius, dalyvavo muziejaus renginiuose ir archeologinėse ekspedicijose. 1941 m. pradėjo dirbti asistente Vilniaus universitete įkurtoje Archeologijos katedroje. Nuo 1945 m. – Kauno universiteto Archeologijos katedros asistentė. Reorganizavus universitetą, grįžo į Vilnių, kur iki 1952 m. dirbo universiteto Archeologijos-etnografijos katedroje. 1951 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos gyventojų materialinė kultūra IX–XII a. (remiantis laidojimo paminklų duomenimis)“. 1962–1992 m. ėjo vyresniosios mokslinės bendradarbės pareigas Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. 1972 m. išrinkta Lietuvos mokslų akademijos nare-korespondente. 1977 m. buvo patvirtintas jos mokslinis projektas, skirtas lietuvių etnogenezės tyrinėjimams, kurio rezultatai apibendrinti 1987 m. kolektyvinėje monografijoje „Lietuvių etnogenezė“.

Per visą savo darbo laikotarpį R. Volkaitė-Kulikauskienė yra dalyvavusi daugiau kaip 30-tyje archeologinių kasinėjimų. Reikšmingiausi jos tyrinėti archeologijos paminklai: Maišiagalos piliakalnis (1971–1973 m.), Narkūnų piliakalnis (1976–1978 m.), Kernavės piliakalniai Mindaugo Sostas ir Pilies kalnas (1979–1982 ir 1983 m.), Rusių Rago pilkapynas (1963–1964 m.) ir Čiobiškio pilkapynas (1964 m.).

R. Volkaitė-Kulikauskienė yra parašiusi daugybę straipsnių (per 300), kelias monografijas. Svarbiausios jos publikacijos: „Iš lietuvių etnogenezės“ (1981 m.), „Lietuvos archeologija“ (išėjo keletas tomų, leista 1979–1985 m.), „Kovos kirviai Lietuvoje ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu“ (1964 m.), „Lietuva valstybės priešaušriu“ (2001m.), „Lietuviai IX–XII amžiais“ (1970 m.), „Lietuvio kario žirgas“ (1971 m.), „Lietuvių etnogenezė“ (1987 m.), „Lietuvos archeologijos bruožai“ (1961 m.), „Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai“ (1958 m.), „Punios piliakalnis“ (1974 m.), „Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai“ (1997 m.), „Senovės lietuvių papuošalai“ (1958 m.), „Punia“ (1990 m.), „Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija“ (1997 m.) ir kt.

2005 m. R. Volkaitei-Kulikauskienei įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.