Mokėsi Kėdainių, Kauno gimnazijose, baigė šaltkalvių mokyklą Varšuvoje.

Iki 1891 m. gyveno Dovainavos dvare (prie Kalnujų), vėliau įvairiuose miestuose (ir Vilniuje).

Platino lietuviškas knygas, mėnraštį „Aušra“. Vilniuje leido lietuviškos minties laikraštį „Litwa“ ir žurnalą „Lud“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje („Varpas“, „Nemuno sargas“, „Ūkininkas“, „Vienybė lietuvninkų“).
Sukūrė eilėraščių, poemą, parašė etnografinių rašinių. Išvertė G. Byrono poemos „Čaild Haroldo klajonės“ fragmnetą (1884).

Vertingiausias palikimas – surinkta tautosaka. Gavo J. Basanavičiaus, J. A. Karlowicziaus, E. Volterio patarimų.

XIX a. pab. daugiausia Raseinių apylinkėse užrašė pasakų ir sakmių (apie 700), lietuviškų ir lenkiškų dainų, keletą raudų. XX a. pr. rinko tautosaką Vilniaus krašte.

1886 m. Rusijos geografų draugijai nusiuntė 2 pasakų rinkinius lietuvių kalba bei dainų lenkų kalba ir buvo draugijos pripažintas nariu bendradarbiu.

Išleido knygą „Patarlės ir dainos“ (1889, paskelbta 10 pasakojamosios tautosakos tekstų ir 5 dainos). Dalį jo užrašytų ir į lenkų kalbą išverstų pasakų paskelbė J. Karlowiczius („Žemaičių padavimai“ 2 t. 1894), užrašytų tekstų skelbta periodikoje (rusų, vokiečių ir anglų kalbomis).

Iš M. Davainio-Silvestraičio surinktos medžiagos daugiausia žinomi vertimai (dalis išlikusių lietuviškų originalų saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Rusijos geografų draugijos archyve Sankt Peterburge, nespausdintų tekstų vertimai į lenkų kalbą saugomi Valstybiniame istorijos archyve).