Rašytojas, apysakų ir apsakymų, romanų autorius (kūrė kartu su broliu Petru) studijavo Kauno medicinos institute (1959–1965), dirbo gydytoju Plungėje, vėliau Klaipėdoje. Rašė kartu su broliu Petru Dirgėla, aptardavo kūrinio bendrą koncepciją, struktūrą, veikėjus, kompoziciją, tekstą užrašydavo brolis. Su broliu nebekūrė nuo 1981 m., dirbo gydytoju.
Kūrybai būdinga Klaipėdos krašto tematika, individo laisvės siekis, psichologizmas, asociatyvi kūrinio kompozicija. Debiutavo novelių ir apysakų knyga  „Žaibai gęsta rudenį“ (1971). Iš tuometinių jaunųjų rašytojų prozos konteksto rinkinys išsiskyrė dėmesiu istorinei ir kultūrinei praeičiai (apysaka „Šventosios uostas“) ir didesne formos laisve. Šios perspektyvios tendencijos buvo išplėtotos kituose apysakų ir novelių rinkiniuose („Pasimatymai“, 1973, „Aistrų atlaidai“, 1977) ir ypač romanuose. Juose individo likimas itin stipriai susiejamas su glaudžiai jį supančios bendruomenės (šeimos, giminės, tautos) konsolidacijos ir / ar dezintegracijos procesais. Romanai „Linkime, keliauk sau“ (1976), „Šalavijų kalnas“ (1977), „Pogodalis“ (1978), „Šermenų vynas“ (1980) savo laisva struktūra, metaforiniu stiliumi, dvasiškai aktyvaus ir etninėms vertybėmis angažuoto herojaus sukūrimu buvo opoziciški dominavusiai sovietinės stambiosios prozos linkmei.