Vokiečių kalbininkas. Gimė 1881 m. spalio 16 d. Berlyne, mirė 1957 m. spalio 2 d. Hamburge.
Vienas žymiausių XX a. lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojų. Daktaras (1905).
1899–1905 m. studijavo Berlyno, Bonos universitetuose. 1906–1908 m. tobulinosi Leipcigo universitete (baltų kalbų studijoms vadovavo A. Leskienas).
Nuo 1909 m. dėstė Kylio universitete; profesorius (1916).
1936 m. kaip žydų kilmės atleistas iš darbo, uždrausta Vokietijoje spausdinti mokslinius darbus. Nuo 1945 m. dėstė Hamburgo universitete, 1945–1946 m. vadovavo lyginamosios kalbotyros seminarui. Keletą kartų lankėsi Lietuvoje, 1926 m. skaitė paskaitas Lietuvos universitete, 1934 m. – Lietuvių mokslo draugijoje Vilniuje.
Tyrė lietuvių kalbos istorinę sintaksę, morfologiją, žodžių darybą, fonetiką, tarmes, baltų ir slavų kalbų ryšius.
Veikalai: „Lietuvių kalbos linksnių sintaksė“ (1926–1928), „Lietuvių kalbos polinksnių ir prielinksnių sintaksė“ (1929), „Merkelio Petkevičiaus 1958 m. kalvinų lietuviško katekizmo spalvos, ypač sintaksės, tyrinėjimas“ (1947), „Baltų kalbos“ (1950, liet. 1969).
Paskelbė studijas: „Tocharų kalbos gramatika ir baltų kalbos“ (1932), „Vilniaus krašto lietuvių kalbos tyrinėjimų būklė“ (1936).
Nuo 1926 m. žurnalui „Indogermanisches Jahrbuch“ rengė baltistikos tyrinėjimų apžvalgas; dalis paskelbta knygoje „Baltų kalbotyra 1938–1940 metais“ (1941).
Reikšmingiausias lietuvių, apskritai baltų kalbų leksikologijos veikalas – „Lietuvių kalbos etimologinis žodynas“ (1955–1962; parengė iki R raidės, baigė E. Hoffmanas ir kt.).